Ta pati situacija Lietuvoje, nebūtinai pajūryje ar pamaryje. Tinka ir Vievio ežeriukas už 30 kilometrų. Kaitas ne daržinė, o tas pats, kurį naudoji kai gerai pučia - pripučiama dešimkė ar dvyliktukas. Tik užsiimi ne mosikavimu, o skraidančio kilimo įvaldymu. Be neapsakomo skridimo jausmo dar ir pjauniesi aštriai į vėją. Kartais atrodo, kad plauki tiesiai į vėją. Tikriausiai dėl to, kad tavo pačio greitis kelis kartus didesnis didesnis nei vėjo. Net su aliuminiu hidrofoilu iki 30 mazgų. Ką ten jau kalbėti apie anglinius race'inius. Dėl to nebaisūs vėjo parimimai ar net išjungimai ežere, nes bet kur ir bet kada grįši pasigavęs eilinį gūselį ir pasikėlęs savu įprasto dydžio pripustuką. Nesvarbu kiek nukritai pavėjui. O kur dar vaizdai skersai išilgai išraižius mūsų gražiausius ežerus ir jų pakrantės. Tada supranti, kad ne tik pajūris pas mus nuostabus ir tinkamas kaituoti.
Viena dienelė Elektrėnuose. Pūtė šiaurė. Startavau pievose. Užkilau iki elektrinės. Pakeliui pasveikinau nemenkai nustebusias burlaivių įgulas.
Kita dienelė Vievyje. Vėjo nelabai buvo. Vanduo lygus. Keterų nerasta. Burlentininkas stovi ir dairosi nesuprasdamas kas čia vyksta. Vaizdas sulėtintas, atitinka vidinę vadeliotojo būseną. Pabaigoje realūs greičiai ir sklandus apsisukimas.
Egzotika. Fuerteventura, Flag Beach. Atlanto vandenynas. Vievio nematyti.
Kol kas teko skristi Vievyje, Elektrėnuose, Dūsioje, Metelyje, Akmenoje, Dysnuose. Visi ežerai savotiškai gražūs ir daugiau mažiau patogūs kaitavimui su hidrofoilu. Artimiausiu metu ketinu išbandyti Galvę ir Didžiulį. Plaukiau ir Kuršių mariose bei Baltijos jūroje, bet retai benuvažiuoju ten. Toli.
Aitvarų užtenka dviejų pripučiamų - apie 10-12m ir 6-8m (priklausomai nuo svorio, tipo ir kt.). Jeigu yra keteros - imi mažesnį, jeigu nėra - didesnį aitvarą. Labiausiai tinka gerai pavėjui sklendantys aitvarai, tokie dažniausiai būna bangų raižymui skirti aitvarai. Tokie aitvarai žymiai atlaidesni atsipalaidavus stropoms prie silpnesnio vėjo. Jie nekrenta, o sklendi pavėjui kol stropos vėl įsitempia. Pamirškit apie matrasinius kaitus, jie tinka tik profesionalams dalyvauti Formula Kite varžybose. Naudojate turimus pripustukus, nes dingus vėjui ir nukritus galite pasigrožėti vaizdais be rūpesčių. Su pirmuoju gūseliu pasikėliate aitvarą ir vėl sklendžiate vandens paviršiumi.
Renkantis pirmą hidrofoilą protinga būtų rinktis tvirtos konstrukcijos. Jeigu yra bent menkiausia galimybė stuktelti į dugną, tai galima iš karto atmesti anglinius. Jie lūžta labai lengvai. Tvirčiausiai yra aliuminiai hidrofoilai su stiklo pluošto G10 sparnais. Tokį maniškį aš buvau ir išplovęs ant rifo, smigęs dugnan ne kartą. Nieko, plaukiu kaip su nauju. Manau, galima būtų suarti ir bulvių lauką juo. Bet pagal aprašą jis yra labiau tinkamas sklęsti vandeniu, tai tam ir naudoju. Nesiūlau imti pradedantiesiems skirtų hidrofoilų, tipinis vadeliotojas juos išaugs tik pramokęs. Su jais greičiau išmoksi, bet jų greitis mažas ir kitos savybės prastos, tad tik pramokęs norėsi keisti. Išlaidos nemenkos. Geriau imti rimtą aliuminį ir plaukti keletą metų kol jau pradėsi sapnuoti anglį.
Jeigu biudžetas neleidžia įsigyti hidrofoilo lentos, tai galima burti kažką. Tinka praktiškai viskas, kas yra tvirta, ką galima pragręžti ir kas turi plūdrumo. Tokiam būrimui geriausiai pirkti hidrofoilą, kuris montuojamas aikštele (angl. plate) ir keturiais varžtais. Pradžiai kuo lenta didesnė, platesnė, plūdresnė - tuo geriau. Vėliau jau pramokus galima galvoti kokie tiksliai yra poreikiai.
Išmokti nei lengva, nei sunku. Gal panašiai tiek kiek truko išmokti kaituoti su įprasta lenta.
Pabaigai - nesižavėkite matrasais, žavėkites skraidančiais kilimais.
