Re: Ledas
Standartinė buriukas Ket Vas 19, 2015 12:04 am
Sveiki,
Visų pirma labai ačiū visiems padėjusiems sugrįžti į namus. Be Jūsų visų pagalbos- vienas nebūčiau galėjęs sugrįžti. Ačiū visiems draugams buriuotojams- Romui, Voveriams, Robertui ir visiems visiems, kurie stengėsi iš visų jėgų , kai aš ramiai ir vėsiai plūduriavau savo mėgiamose Kauno mariose, bet labai nedraugiškomis sąlygomis.
Ugniagesių gelbėjimo tarnybai dar nuvažiuosiu padėkoti. Jiems tikrai labai rizikinga ir sunku dirbti ir jiems labai svarbu pamatyti jų išgelbėtus žmones, nes tai labai motyvuoja toliau stengtis. Jeigu kas nors norėsite jiems padėti- būtų gera gyvenimo investicija.
Galbūt mano pasakojimas padės kažkam neatsidurti panašioje situacijoje. Ir labai linkiu, kad neprireiktų mano patirties vandenyje. O su draugais turėtume susitikti ir apsitarti, kokiom apsaugos priemonėm turėtume apsirūpinti, kad galėtume padėti jei kažkam nutiktų panašiai.
ATSARGUMAS
Šio įvykio iš vis nebūtų įvykę, jei būčiau buvęs pakankamai atsargus prieš lipant ant ledo. Draugai jau daug metų važinėja ledrogėm ir niekad nepateko į panašią situaciją.
Prieš lipant reikėjo pasiklausti daugiau važinėjančių ir patyrusių draugų, kokios ledo sąlygos. Kokios vėjo sąlygos irgi labai svarbu paklausti, bet po to kai žinai visus saugumo dalykus. Aš tik pasiklausiau šalia buvusio žvejo, kuris pasakė, kad ledas apie 15 cm. Bet nepasitikslinau , ar visoje akvatorijoje. Tokią informaciją reikia klausti kelių žmonių, o ne vieno, ir geriau draugo buriuotojo, kuris žino sąlygas.
Kaip suprantu, pagrindiniai pavojai yra : išplonėjęs ledas ar properšos, dideli ledo nelygumai, gilesni itrūkimai, į kuriuos gali įstrigti pačiūža. Dėl ledo nelygumų ar įtrūkimų gali ivykti kitos nemažos traumas. Apie šalmą- neverta net plėstis, o kelių, alkūnių, riešų, kryžkaulio apsaugas ir kitas irgi verta turėti. Aš buvau apsirengęs praktiškai visas įmanomas apsaugas, išskyrus stuburo.
Taip pat reikia turėti kablius (palikau bagažinėje). Galbūt juos galima laikyti pakabintus ant kaklo po striuke, gal lengvai atsegamoje kišenėje, nes atvirai išorėje ant kaklo pavojinga kad kur nors neužkliūtų važiuojant ledrogėm, o iš kišenės kai esi vandenyje- nelengva išsitraukti.
Taip pat Robertas LTU 127 sakė kad visada šalia savęs kuprinėje turi ilgą virvę su kabliu ir rankena jei kažkam reiktų padėti. Telefoną jei būsi vandeny panaudosi tik su Aquapack’u. Jei kas nors įlūžtų iš aplinkinių ar pačiam sulūžtų kaulai ir gulėtum ant ledo- galėtum paskambinti.
Reikia apsirengti šiltais, kvėpuojančiais drabužiais, galbūt storesniais drabužiais, kurie amortizuotų smūgį kritimo metu, bet negertų į save daug drėgmės. Galbūt tiktų ir sausas ar specializuotas hidrokostiumas, kuris padėtų nesušalti ir išlikti virš vandens- to nežinau, ar tai tiktų ledrogių sportui, kuriame toks įvykis, kaip mano, tikiuosi bus pavadintas Buriuko įvykiu ir daugiau niekad nebus pakartotas .
Aš buvau apsirengęs slidininko pėdkelnes, slidininko kelnes su maždaug 10.000/10.000 pralaidumais, striuke su 20.000/15.000 pralaidumu ( neužsegtom pažastim), buriuotojų per gimtadienį dovanotą džemperį nepralaidų vėjui ir turbūt dalinai drėgmei, Goretex batus, kurie neskęsta. Ši apranga turėjo stipriai saugoti mane nuo sušalimo.
SITUACIJA
Kai važiavau ledrogėm link priešingos Grabuciškių pusės, nutolus apie puskilometrį- išgirdau ledo traškėjimą. Pamaniau kad taip “dirba” gerai užgaląstos Voverio pačiūžos, bet atsisukęs pamačiau, kad ant ledo atsirasdavo ploni įtrūkimai. Deja, tokiu ledu nuvažiavau apie 200-300 metrų, o reikėjo iškart suktis ir nestojant išvažiuoti iš pavojingos zonos. Tada prisiminiau, kad skype ar extreme forume prieš kažkurį laiką rašė draugai apie neužšąlusį marių ruožą…
Nuleidau burę, atsiguliau ant ledrogių pilvu ir pradėjau su pirštinėm stumtis kryptimi iš kur atvažiavau. Pajudėjau gal kokis 5 metrus, ir tada dar pagalvojau, gal tas traškantis ledas, tai ledo antra pluta po buvusių temperatūros svyravimų. Nusprendžiau iškelti burę ir greičiau varyti iš tos vietos. Kai kėliau, ledas ir lūžo. Iki šitos įvykio vietos padariau tris esmines klaidas- neišsiaiškinau tiksliai ledo storio, nesisukau iš karto atgal išgirdęs traškėjimą, kėliau burę kai turėjau stumtis ledrogėm. Nežinau, ar būtų buvę logiška šliaužti ledu, nes atrodė kad taip saugiau gulėti ant kieto ledrogių paviršiaus ir atrodė, kad ledrogių peiliai remiasi į didelį ledo plotą. Be to, turbūt trukdė kvaila mintis- palikti įranga.
Vaizdas ir jausmas labai keistas kai po tavim dingsta pagrindas- atrodo, kad filmas. Vandens šaltumas greitai padeda suprasti, kad tai realybė. Iš karto pradėjau rėkti pagalbos. Iš pradžių vanduo dar nekanda ir bandžiau nugara užplaukti ant ledo (ant priekio buvo trapecijos kablys). Trapeciją nusisegti ne taip lengva, nes vanduo kausto pirštų judesius. Užliaušti ant ledo nepavyko, nes jis buvo apie 3 cm storio ir lūžinėjo. Kartą gurkštelėjau šalto vandens- supratau, kad tai pavojinga, nes gali spazmuoti kvėpavimo takai ir daugiau to nekartojau. Keista, bet Voverinės ledrogės neskendo su bure ir pabandžiau užkelti burę ant ledo ir tada lipti ant burės, bet ji atgal nuslydo į vandenį. Daugiau to pakartoti negalėjau, nes šaltis labai greitai atiminėja jėgas. Bandžiau nusimesti pirštines (paskui labai šalo rankos) , nes galvojau, kad panaudosiu riešų apsaugas kaip smaigus, bet ten buvo tik plastmasė. Padėjau rankas ant ledo krašto, sunėriau pirštus, kad būtų šilčiau ir sustingau, kad kuo mačiau judėčiau, nes bet kuris judesys atneša šalto vandens kiekį ir atima iš kūno daug jėgų. Ką greitai supratau- kad situacijos pagerinti daugiau negalėsiu, todėl visas pastangas skyriau jos nepabloginimui, t.y. nieko nedarymui, kas nereikalinga, nesukinėti galvos net ir į gelbėtojų pusę, visiškai nejudėti, kuo rečiau šaukti, ramiai kvėpuoti, galvojau apie pasaulio rekordus, kur žmogus guli tarp ledukų ilgą laiką.
Mačiau, kad žmonės mane mato ( jei būtų tamsu, būtų beviltiška) ir saugojau jėgas. Priverstinai įjungiau sąmonės ramybės rėžimą, kas pavyko nesunkiai, nes labai norėjosi gyventi. ( Čia tas rėžimas, kurį labai sunku įjungti per formulės varžybas kai darau paskutinį posūkį prieš finišą kai šalia plaukia Vytis ar Audrius Voverys, ar pamatau šalia finišo tiesiojoje Audrių Menkevičių ar Arūną
). Bet kuris surikimas atimdavo labai daug jėgų, kurias reikia taupyti. Vienu metu bandė traukt koją mėšlungis, bet tai truko labai trumpai. Toliau ramiai laikiausi sunėręs rankas, visiškai nejudindamas kūno. Nesukau net galvos pažiūrėti, iš kurios pusės ateina pagalba, nes turėjau taupyti energiją bet kokiems judesiams ir bijojau, kad ledo kraštas gali nulūžti, o naujas užsikabinimas gali kainuoti labai daug pastangų. Taip ramiai ir vėsau, ir jaučiau, kad po truputį vėsta ir galva. Kai papūsdavo stipriau vėjas, dar labiau pajausdavau šaltį, nors šalmas puikiai saugojo galvą. Visiškai nesekiau laiko ir žinojau, kad turiu išbūti iki tol sąmoningas , kol mane gelbėtojai pasieks ir ištrauks. Labai palaikė artimajame krante buvęs vyras, kuris girdėjau, kaip davė ugniagesiams nurodymus, kur aš, mojavo rankomis ir šaukė man palaikymus, kad greit ateina pagalba, greit mane ištrauks, viskas bus gerai. Tai labai labai padėjo. Mačiau, kaip ugniagesiai su plūdurais bėgo link manęs, patys lūžo į ledą, šaukė vieni kitiems. Link manęs, kiek mačiau, galiausiai judėjo tik vienas gelbėtojas ir jam sunkiai sekėsi, nes jis yrėsi per lūžtančio ledo plutą- nei vanduo, nei ledas. Kai jis atsirado prie manęs, sąmonė jau buvo dar labiau atvėsusi, bet išgirdau, kaip pasakė- “dabar jau gyvensi”. Vandenyje praleidau apie 45 minutes. Atkabino mane kaip pliauską nuo ledo kraštelio, kuris mane gelbėjo ir kažkaip pastūmė ant plūduro viršaus ir liepė kabintis. Kažkaip užsikabinau ir laikiausi pusiau su sąmone. Gelbėtojas mane stūmė iš galo pats būdamas vandenyje po metrą į priekį. Aš kelis kartus atsisukau atgal ir klausiau gelbėtojo, ar jo draugams viskas gerai, nes supratau, kad būtų baisu jei jie patys nuskęstų mane gelbėdami. Neįsivaizduoju kiek užtruko stūmimas link kranto, bet manau, kad tai dar truko apie 5-10 minučių. Bet žinojau, kad manimi jau rūpinasi gelbėtojas ir viskas turi būti gerai. Kai pasiekėm krantą, kažkas paėmė mane už abiejų parankių ir dar nubėgom apie 100- 200 metrų į kalniuką link kelio, kur laukė greitoji. Man siūlė sėstis ant žemės kol ji privažiavo, bet atrodė, kad jeigu atsisėsiu, tai sustingsiu ir daugiau nepakilsiu. Įtraukė į greitąją, nutempė drabužius, apsaugas ir suvyniojo mane į auksinę plėvelę. Atrodė, kad labai labai šilta. Toliau viskas vyko kaip ir turi būti. Girdėjau, kaip pažastyje išmatavo 28,7 C. Medicinos pagalba buvo puiki. Už maždaug keturių valandų prašiausi centrinės reanimacijos vadovo, kad išleistų namo, nes nenoriu užimti vietos rimtiems ligoniams. Jis atsiminė kelis žmones, kurie atlaikė 20 ir 30 minučių ir pateko į reanimaciją. Gydytojai bijojo pagal mano būklę širdies pavojingų sutrikimų, inkstų, plaučių rimtų problemų, bet juos truputį nustebinau ir nedaviau jiems nieko naujo diagnozuoti ir gydyti. Derybos dėl išvykimo iš reanimacijos į namus pavyko tik dalinai ( jie neturi teisės iš reanimacijos išleisti ligonio tiesiai į namus) ir nes nakčiai perkėlė į vidaus ligų skyrių. Žmona perdavė linkėjimus ir papasakojo, kiek draugai dėl manęs stengėsi, kaip ruošiasi ištraukti įrangą.Nelaimės pradžioje pagalvojau tik apie tris dalykus- šeimą, draugus buriuotojus ( kad jiems sugadinau pasivažinėjimą) ir kad, kai mane kažkada ištrauks, reiks iš naujo nusipirkt rigą. Kai jau stipriai vėsau- galvojau tik apie šeimą.
Manau, kad tiek laiko padėjo išlikti vandenyje ir sugrįžti į namus Dievas, ugniagesiai, noras sugrįžti pas šeimą, drabužiai , draugai buriuotojai ir buriuotojo užsispyrimas.
