Apžvalga
-
Interviu su Deniu, Unity filmų kūrėju
Sritis: Riedlentės 03-04-2008
Parašė: Tadas Petrikas
Kalbiname žmogų, ilgus metus besirūpinusį ir besirūpinanti Klaipėdos gatvės kultūromis, vienu iš pagrindinių Unity filmų kūrėju.
Tu esi iš Klaipėdos. Klaipėda visoje Lietuvoje garsėja žymiais riedlentininkais. Papasakok kaip dabar viskas yra iš tikro?
Manau Vilniuje, ko gero ir provincijoje, yra nemažiau žymių riedlentininkų, tačiau nedidelioje Klaipėdoje jų tikrai yra pakankamai daug ir šis faktas, kad jų daugėja kiekvienais metais, mane vis labiau džiugina. Kiekviena nauja banga atneša bent jau po 2-3 talentingus riedlentininkus. Tad mano manymu situacija yra itin pozytivi.
Ką galėtum šiuo metu įvardinti kaip talentingiausią ir perspektyviausią Klaipėdos riedlentininką?
Paskutiniu metu sunku išskirti konkretų riedlentininką. Prieš 10 metų tai buvo Andrius Skiezgelas, po jo – Vilius Potapovas, kuris ir iki šiol turi tokį agresyvų ir tvirtą važinėjimo stilių. Jis lieka vienu iš geriausių. Šiuo metu talentingų riedlentininkų Klaipėdoje yra itin daug. Tai – Simas Lenkauskas, Domis Žukauskas, laimėjęs pirmą vietą neseniai Vilniuje vykusiose varžybose, Maratas Muchinas, Viktoras Podchaha, Jevgenijus Losevas. Beveik visus talentingiausius riedlentininkus galima pamatyti filme „Unity The Second“. Manau artimiausiu metu jie visi turės rėmėjus ir jų lygis kils dar sparčiau. Tiesiog reikia parodyti save, įtikinti, kad tu gali reklamuoti jų prekes, ir ko gero rėmėjai bus sudominti. Mūsų filmo misija buvo propaguoti riedlenčių kultūrą Lietuvoje, parodyti šį sportą šviesioje šviesoje, pranešti žinią tiems, kurie nežino, o ypač užsieniečiams. Todėl ir buvo išsiųsta daug kopijų į užsienio šalis, nuo Kanados iki Naujosios Zelandijos.
Ką laikote Klaipėdos riedlenčių legenda?
Šiuo metu iš senosios kartos liko tik du riedlentininkai – Laimis Vaičiulis ir Vilius Potapovas. Gaila, kad iš riedlenčių sporto išėjo pirmieji Klaipėdos riedlentininkai: Ramūnas, Giedrius, Edunia, Tomz, Bebras, Genys, Markas Mininas, Andrius Skiezgelas, Gedas Shorty ir kiti. Vat šitie žmonės yra legendos, tačiau mažai kas juos beprisimena. Kai kurie emigravo iš šalies, kiti tapo žinomais muzikantais kaip pavyzdžiui Genys arba Markas Mininas, arba architektais - kaip Andrius Skiezgelas.
Riedlenčių kultūroje tu esi jau senas vilkas. Nuo ko viskas Klaipėdoje prasidėjo?
Kiek pamenu, ir kiek teko bendrauti, pirmiausi riedlentininkai Klaipėdoje atsirado 1991 ar 1992 metais. Susirinkimo vieta būdavo Vasaros estrados aikštelėje. Ten ir atsirado pirmas mažas medinis riedlenčių parkas, kur vyko varžybos ar šiaip pasilinksminimai. Būtent tenai aš susipažinau su vietiniais ir jie mane priėmė šiltai, nes turėjau šiokį tokį supratimą apie muziką (o jie visi buvo pankai arba reperiai) ir bandžiau atrodyti kitaip nei kiti žmonės. Jiems tai buvo priimtina. Truputi vėliau atsirado jau didesnis riedlenčių parkas kitoje Estrados pusėje, ir tada riedlentininkų kiekis viršijo 20 žmonių...
Kokie geriausi prisiminimai?
Prisiminimų yra begalybė, nes ši ekstremalaus sporto šaka yra linksmiausia ir draugiškiausia. Be to, susipažinome su daug užsieniečių riedlentininkų, kurie kartais atvažiuoja mūsų aplankyti. Kaip sakant, pastatėme tiltą tarp Lietuvėlės ir kitų šalių...
Planuojate kokį nors naują projektelį?
Taip, be abejo planuojame ir jau turime medžiagos ir naujos aparatūros. Tačiau tai bus ne sportinis filmas, o daugiau meninis. Koncepcija liks ta pati - supažindinti užsienio publiką su mūsų kraštu. Ko gero mūsų naujas filmas pasirodys 2008 m gale, bet apie tai pakalbėsime kitą kartą. Daug kas klausia ar bus Unity III, tačiau mes norėtumėm daryti atskirus filmus, juolab yra visos galimybės ir riedlentininkų skaičius yra didesnis, palyginus su 2005 metais.
Tu buvai išvykęs į Londoną. Kokiais tikslais: dirbti, atostogauti, semtis naujų idėjų? Turbūt teko susidurti su Londonietiška riedlenčių kultūra. Koks didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir Londono?
Šiuo metu gyvenu tarp Londono ir Klaipėdos. Šiuose miestuose laukia draugai, mėgstamos vietos ir žinoma darbai... Londonietiška riedlenčių kultūra yra tikrai pribloškianti ir išvystyta - tenka matyti riedlentininkus ko gero kas antra diena. Tačiau nenorėčiau lyginti Lietuvą ir Londoną. Skirtumas didžiulis. Visų pirma žmonių nuomonėje apie šį sportą. Pas mus jis vis dar asocijuojasi su vaikais...
Kas trukdo Lietuvos lygiui kilti? Kaip pavyzdys: Latviai, Estai yra žymiai tolėliau pažengę už Lietuvius. Nepriklausomybę atgavome atrodo tuo pačiu metu, taigi kodėl taip atsitiko?
Nepasakyčiau, kad mūsų lygis nekyla. Tiesiog šalyje yra mažiau specializuotų parduotuvių ir pačiu riedlentininkų. Tam reikia pinigėlių. Mūsų ekonomika kyla. Nuo to ir priklauso lygis... Taip, latvių riedlentininkų lygis yra aukštesnis, tačiau mes pirmaujame, pavyzdžiui graffiti mene. Bet tai nereiškia, kad mes stabdome. Esu įsitikinęs kad viskas eina teisinga kryptimi (šypsosi).
Turbūt ne visi prisimena arba iš viso žino 2004 metų vasara „StreetIndustry“ organizuotas riedlenčių-riedučių varžybas. Tuomet laimėjo Vilnietis Tomas Jasiulaitis - Zoja. Kokie jūsų santykiai su kitais miestais? Ar nepykote dėl pralaimėjimo?
Santykiai su kitais miestais yra labai šilti. Šiaip, taip ir turėtų būti mažojoje šalyje. Visi palaiko vienas kitą, kaip sakant „united we stand, divided we fall“. Tomas Jasulaitis buvo laimėtoju daug kartu ir jis buvo tuo vertas. Riedlentės yra daugiau nei sportas, jame yra vietų intrigoms, tačiau laimi geriausiai pasiruošęs - tiek fiziškai, tiek morališkai. Daug klaipėdiečių, kiek teko stebėti, tiesiog negalėjo atlikti triukų riedlenčių parkuose, kol tokio nepastatė Klaipedoje. Visi bus lygūs, kai atsiras riedlenčių parkai ir kituose miestuose.
Antra vietą laimėjo mažeikietis Simas Abromavičius. Tarp Klaipėdos ir Mažeikių visada buvo glaudūs santykiai. Gal gali papasakot kokiu nors idomiu nutikimų?
Mažeikiečiai yra linksmi žmonės, tačiau man asmeniškai nedaug teko su jais bendrauti. Bet kas idomu, tai, kad jų lygis jau nuo senų laikų yra labai aukštas. Pagarba jiems už tai! (kitame interviu pakalbinsime senuosius mažeikių riedlenčių kultūros atstovus – aut. pastaba.)
Gal gali papasakoti truputi apie pačias varžybas?
Viskas įvyko sklandžiai ir sulaukėme nemažai žiūrovų bei dalyvių. Kaip viskas atrodė, galite pasižiūrėti pirmojoje mūsų juostoje „Unity“.
Kaip tau atrodo: ar riedlenčių parkai nestumia riedlenčių kultūros iš gatvės? Juos gi stato tam, kad riedlentininkai nevažinėtų gatvėse. Taigi, riedlenčių parkai tampa kaip riedlentininkų rezervatas.
Taip, iš dalies riedlenčių parkai tampa (skatepark of Tampa? ) tokiu savotišku rezervatu, tačiau street`as arba kitaip gatvė, visada liks didžiausiu šios kultūros stiliumi. Niekas nebutų pastatęs riedlenčių parko Klaipėdoje, jei valdžia butų žinojusi, kad jis neprivilios visus riedlentininkus iš Lietuvininkų aikštės. Riedlenčių parkas atlieka savo funkcija – jaunimas jame treniruojasi ir ruošiasi varžyboms. Riedlentės yra gatvės sportas. Jo vieta gatvėse. Juokinga skaityti žmonių komentarus, kai jie rašo: „kodėl vaikai važinėjasi gatvėmis, o man negalima žaisti krepšinio centrinėje gatvėje?“.
Klaipėdoje tai pat gimė pirmieji du UNITY filmai. Daugeliui nepaslaptis, kad alternatyvų jiems Lietuvoje kol kas nėra. Kaip jums gimė mintis sukurti filmą?
Šis noras gimė jau prieš daugiau nei dešimt metų, kai pirmąkart pamatėme profesionalius užsieniečių filmus apie riedlentininkus. Savo filmuotos medžiagos turime net iš 1996 metų, bet anuomet niekas dar negalvojo apie profesionalų montažą, juo labiau - apie pilnametražį filmą. 2004 metais papasakojau savo idėją ir planus „StreetIndustry“ klubo prezidentui Mindaugui Žukauskui. Nusprendėme sukurti savo unikalų filmą. Filmo idėja atitiko "StreetIndustry" organizacijos įkurimo tikslą - sujungti jaunimo miesto kultūros apraiškas: nuo riedlenčių sporto iki graffiti meno. Todėl filmas ir buvo pavadintas "Unity" - "Vienybė". Filmo tęsinio idėja buvo iškelta vos tik pasirodžius pirmajai juostai, tačiau šį kartą filmu rūpinosi naujasis klaipėdiečių ir užsieniečių junginys - gatvės kultūros propagavimo organizacija "IdeaHOLICKS" ir jos prezidentas - Mario Krivickas.
Kokią įrangą naudojai kuriant filmą?
Pirmasis mūsų filmas – Unity, buvo padarytas ir išleistas naminis sąlygomis. O Unity The Second filmui buvo paruoštos labai palankios sąlygos ir visų pirma, buvo daug laiko. Filmavome ir montavome filmą apie metus: nenorėjome palikti jokių klaidų. Viskas turėjo būti nepriekaištingai. Specialiai filmui buvo įsigyta pusiau profesionali kamera Sony VX2100, šviestuvai, ir pan. Namie padarėme mini studiją ir kiekviena diena kiekvienas iš mūsų skyrėme šiam projektui truputi savo laiko.
Kada pats pradėjai domėtis ekstremaliomis kultūromis?
Savo pirmąją profesionalią įrangą įsigijau 1993 metais, vietinių riedlentininkų pagalba, arba tiksliau pasakius, amerikiečių pagalba, nes man perpardavė jų atvežtą lentą. Buvau be galo laimingas turėdamas Santa Cruz lentą, Kriptonics ratus ir Independent ašis (šypsosi). Tačiau jos „gyvenimas“ truko neilgai. Po to aš keisdavau lentas pora kartų per sezoną. Padėjo latviai - jie tuo metu gamino nebrangias ir profesionalias lentas. Važinėjausi iki 1997 metų. Po to pradėjau domėtis agressive inline sportu. Mano vyresnysis brolis kaip tik buvo įsigijęs nerealius riedučius ir mes kartu bandėme sudėtingus triukus ant turėklų. Tačiau po metų aš grįžau prie riedlenčių sporto, supratęs, kad būtent šioje šakoje galimybės yra beribės.
Ar šiuo metu lengva įsigyti profesionalią riedlentę?
Be abejo galima specialiuose parduotuvėse, kur niekas neapgaus ir neparduos „štampofkės“. Tik be poros šimtų litų neapsieisi.
Mūsų valdžia nesupranta riedlenčių sporto esmės. Ką manai apie tai, kokios priežastys, kokia tavo nuomonė šiuo klausimu?
Negalima dėl visko kaltinti valdžia. Pirmiausia, mes patys turime pasirūpinti savo „imidžu“. Turime atrasti daugiau profesionalių fotografų, filmuotujų . Kai turėsime tokį „bagažą“ - į mus žiūrės rimčiau. Ne tik Lietuvos valdžia nesupranta šio sporto esmės. Kitų šalių valdžios taip pat kovoja su riedlentininkais. Mes tik nelabai apie tai žinome.
Kas turėtų keistis, kad kaip tu sakai atsirastų daugiau profesionalių fotografų, filmuotojų?
Reikia sudominti publiką, įtikinti, kad šis sportas nėra beviltiškas ir turi perspektyvų. Kai bus daugiau riedlenčių parduotuvių ir pozityvaus mąstymo žmonių dėmesio - ekstremalaus sporto mėgėjų atsiras žymiai daugiau. Tada jau ir bus priežastis juos fotografuoti ir filmuoti, leisti žurnalus ir filmus. Pasikartosiu - viskas eina teisinga kryptymi. Mes jau turime didelius portalus tokius kaip www.skateboarding.lt , www.extreme-sports.lt .
Kur ieškai įkvėpimo?
Ankščiau įkvėpimo ieškojau kaip ir dauguma - amerikiečių riedlentininkų filmuose bei žurnaluose. Vėliau užtekdavo pažiūrėti į vietinius talentus. Tai yra natūraliausias, stipriausias įkvėpimas ir paskatinimas. Šiais laikais įkvėpimo ieškau kitiems dalykams, pavyzdžiui video projektams – specialiuose žurnaluose arba DVD filmų papildomoje medžiagoje. Tačiau materialiniai dalykai visai nebūtini ieškant įkvėpimo. Gamta ir muzika man dažnai padeda pereiti į kūrybinę būseną, arba tiesiog pozityvūs žmonės ir skani arbata su citrina (šypsosi).
Dėkui už pokalbį. Laukiame tavo ir tavo draugų naujo projekto, Būtinai jį apžvelgsime ateityje.
Komentarai
Komentuoti
