EXTREME-SPORTS.LT
Lietuvos extremalaus sporto portalas

Jėgos aitvarai

Red Bull Ragnarok 2011 lietuvių akimis
Sritis: Jėgos aitvarai 11-04-2011
Parašė: Tautvydas Jukna

Straipsnio autorius: Eduardas Silva


Kelionės išvakarės

Taip jau nutiko, kad į kelionę važiuoju kaip "media insider’is". Reikės fiksuoti viską iš vidaus. Kaip visada prieš keliones ima nerimas, reikia susipakuoti krūvą daiktų, kamerų, kaitų, sužiūrėti, kad būtų bilietai, visi kiti reikalingi atributai bei iš anksto suskaičiuoti bagažo svorius.
Žinau, kad “čempionas” - Benzas (past. Artūras Morauskas) - kažkur pakeliui iš Italijos.. o Artūrka (past. Artūras Gudauskas) ruošiasi startuot iš Klaipėdos. Į Oslą skrendam iš Vilniaus labai anksti, kuo iš dalies džiaugiuosi, nes yra teorinis šansas dar tą pačią dieną pasitreniruoti vietinėse apylinkėse. Truputi erzina tai, kad sportinį bagažą (t.y. mūsų snieglentes) reikia sutalpinti į vieną krepšį, o bendrakeleiviai dar kelyje, kas apsunkina pakavimąsi ir svorių suskaičiavimą prieš oro uostą. Viską kartu sudėjus galime vežtis apie 110 kg.

Vidury nakties telefonais susideriname, kad Benzas grįždamas iš Italijos Kaune prigriebia Artūrką.

Numigt Vilniuje praktiškai neišeina. Taksas mane iš Vilniaus su visa manta pristato i oro uostą.

Labai ankstyvas rytas.
Lagaminas su dviem kaitais (12 Parkas ir 9ke Helix'as), snieglente su aprangom ir batais bei rankinis “backpack’as” prikimštas kamerų, kompų, diskų ir kitų dalykų. Asmeniniams daiktams vietos praktiškai neliko.

Netrukus pasirodo ir likusi tymo dalis.. Iki registracijos pabaigos lieka maždaug pusvalandis... Laikas spaudžia - pakuojamės lentas, kitus daiktus, o tai kas netelpa, paliekam Lietuvoje. Viską pridavus sumoku už tris kilogramus viršsvorio… Tačiau įranga yra įranga.



LTU- NOR

Keliaujam į lėktuvą. Tiesa, Artūrka ant pečių nešasi jėgos aitvarą - "rankinį bagažą", kuris atrodo didelis. Netrukus oro palydovės susirūpina jo gabaritais ir tenka paaiškinti, kad "šitas didelis krepšys užima labai mažai vietos". Viskas pavyksta sklandžiai ir po kelių minučių jau skrendam. Skrendam su persėdimu Rygoje. Bagažas ir keleiviai sėkmingai persėda į sekantį lėktuvą ir skrisdami virš Latvijos matome, kad ten dar yra sniego, o Baltijos jūra vietomis sukaustyta ledais..

Rytas.
Sėkmingas lengvas nusileidimas, daiktų surinkimas ir netrukus užsakyto automobilio rakteliai rankose. Gaunam dyzelinį "Pežą" 5008, kuris be vargo praryja visą musų įrangą. Pajudam pagal telefono navigaciją link GEILO... Benzas spėja pasakyt: "kai išvažiuosim už Oslo, reiktų ką nors pavalgyt" ir nulūžta... Suprantama, atvairavo iš Italijos, o ten - vargo būta.. Batarkės nelaiko. Savo miego dozę reikia atsiimt.



“Brangioji” Norvegija

Turbūt esate girdėje, kad Norvegijoje brangu. Kitais žodžiais tariant, tie, kas nėra čia buvę, gali gauti rimtą šoką. Taigi, kur buvę kur nebuvę, vyniojame kilometrus, o prabudusiam apetitui patenkinti norisi kažką įmest į skrandį. Skaičiuojame valiutų kursus ir išvedame, kad norvegišką pinigą dalijant perpus gauname lietuvišką kainą. Taigi, kuras degalinėje kainuoja apie 7-8 litus. Netrukus sukam į degalinę.

Pusryčiai. Šioje vietoje galima paminėti, kad abu Artūrai suvalgo brangiausius savo gyvenime hot-dogus ir karštus sumuštinius. Yra kaip yra - 40 litų už bandelę su dešra, gėrimas dar plius 20 litų. Pasižvalgai po parduotuvę... Pusantro litro kolos - 20 litų, duonos kepalas - 20, kiti produktai maždaug 10, 20 kartų brangesni nei pas mus. Manau bendras vaizdelis aiškus. Judam toliau. Komanda užkando, tačiau apetitas dėl skaičių ryškiai sumažėjo.

Kelionės eigoje gimė sentencija: jei statistinis norvegas uždirba 20k ir už tai gyvena mėnesį, o lietuvis uždirba 2k, tai lietuvis Norvegijoje gali pragyvent lygiai 3 dienas. Pagalvojus nenuostabu kodėl vyksta ekonominė migracija.

Artėjant link tikslo keičiasi peizažai. Upės, kriokliai, užtvankos... Artūrka porina apie lašišas ir upėtakius, apie lašišų gaudymą traluojant Klaipėdoje, o Benzas krauna savo miego akumą. Šios dienos tikslas pasiekt Haugastolį ir atlikti pilną registraciją. T.y. sumokėti startinį mokestį ir užstatą, bei atsiimti mikročipą, kuris mus registruos varžybose.
Trumpai kalbant, šalis - graži, sutvarkyta, daug slidinėjimo infrastruktūros, o žmonės - geranoriški ir per daug niekur neskuba. Kylant į plokštikalnį aplink darosi vis balčiau, atjungiam mašinos srs'us ir serpantinais testuojam Pežą "1000 ežerų ralio WRC stiliuje"...



Vietovė ir siurpizai

Pravažiuojam Ustaoset (http://www.ustaoset.com/) miestelį, kuriame stovi mūsų prašmatnusis viešbutukas su auksčiausio lygio aptarnavimu ir virtuve. Jau už 11 km įsukame į Haugastolį. Be didesnio vargo randam registracijos vietą ir pagrindinę renginio bazę. Atvykom gana anksti, atliekam formalumus ir gaunam čipus, dalyvio paketą ir "bipsus" (startinius numerius) . Aš - 11, Artūrka-12, o Benzas ima -13. Numeriais visi patenkinti, bet kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo lemtinga Benzo klaida. Formalumai atlikti. Apsižiūrim paskelbtą informaciją ir jau netrukus važiuojam į vieną iš numatomų starto vietų. Sniego daug. Keliukas vinguriuoja tarp 6-metrinių pusnų. Mašinos parkuot nelabai yra kur, nes kelias siauras - didelio sniego buldozerio nustumtas pravažiavimas vos dviems mašinoms. Žinom, kad prasidėjus pūgai ar rimtam snygiui kelią "nr 7" uždaro šlagbaumas, o mašinas rikiuoja į koloną, kurią iš priekio ir pabaigos lydi galingi "SnowPlower’iai". Vietomis iš kelio griovio matosi mūsų akiai neįprasti vaizdai. Horizonte pasirodo kaitai. Šalia nedidelė aikštelė kurioje ir parkuojamės. Nieko nelaukęs traukiu kaitą, aprangas, susirenku išardytą snieglentę ir čiuožiu tyrinėt ypatumų. Abu Artūrai įsijungia šildymą ir po sunkios kelionės atsijungia.

Ypatumai pagavo mane nepasiruošusi. Apniukę.. vėjas apie 7 m/s. Čiuožiu.. bet nesuprantu, per ką ir kur čiuožiu.. Aplink tiesiog balta... Akis neužsikabina už jokio šešėlio. Keista, nes kojos dirba per duobes ir kupstus, kurių akimis tiesiog nematau.. Apima keista mintis.. O aš kur varau? Į kalną ar į nuokalnę... Pasakyt beveik neįmanoma. Ilgai netrukus gaudau pirmą “batoną”. Atsitrenkiau į kažkokį baltą kupstą. Nusiimu akinius.. ir suprantu, kad dar blogiau. Žodžiu, per gerą pusvalandį pasikeičia stovėsena, nes čiuožti tenka tikintis suamortizuoti netikėtą ir nematomą kliutį, plius greitį kontroliuojant taip, kad nenuskristum nuo skardžio kurio gali nepamatyt. Gera praktika, nes jei visa tai būtų paaiškėję tik prie starto, būtų prarasta daug brangaus laiko mokantis čiuožt "baltuma". Šiandienos treniruotė baigta, judam į viešbutį.
Viešbutis be priekaištų. Trivietis kambarys, apačioje - aukščiausio lygio restoranėlis, kuriame virėjas gamina stebuklingus patiekalus. Kaip ir priklauso - salotos, karštas, desertas. Porcijos - ne lietuviškos, o ir pagamintos su skoniu. Žodžiu, prieš startus vakarienės ir pusryčiai buvo “top of the top”. Komplimentai vietiniam Šefui. Be to, viešbutyje pasinaudojame ir “ski room'u”. Jame persigalandame, pasivaškuojame bei pasiruošiame lentas. Kalbant apie pasiruošimą, teko spręst galvosūkį. Visas dienas iki varžybų buvo skirtinga temperatūra. Pirmą dieną gavom pudros - biraus malonaus sniego. Antrąją - patirpęs, bet geras sniegas. Varžybų dieną +6, lijo ir tt. Tad bendrai paėmus, reikėtų ruošti dvi snieglentes skirtingoms temperatūroms. Deja, viskas sveria gabenant lėktuvais.
Viešbutuke susitinkam su Valdu, kuris tapo Lietuvos komandos ryšininku ir “support’u” bei Kąstyčiu. Paplepėję važiuojam į vakarėlį. Jame paaiškėja, kad išankstinės registracijos sąrašas -pilnas, tačiau ne visi atletai atvyko ir yra nedidelė tikimybė stot prie starto linijos norintiems ir atvykusiems į vietą. Kąstytis - jų tarpe. Pakalbėjus su organizatoriais, pildomi reikalingi formalumai ir 11 val vakaro mus pasiekia džiugi žinia, kad Lietuvos snowkaiterių garbę su slidėmis galės ginti ir Kąstytis!



Balandžio 1

Neskubėdami keliamės, ruošiamės ir einame pusryčiauti. Šiandieną - oficiali starto diena. Puikus pusryčių stalas. Norvegai pasiruošę. Šilta, ką tik iškepta duona, kur pridėjus savų priedų netrukus virsta sumuštiniais išsinešti. Būtent šitam reikalui paruoštas vyniojamasis popierius. Be jokios abejonės, maitinimo paketas kainuoja, tačiau jei sumoki, aptarnavimas - puikus. Maistas pietums trasoje suruoštas ir netrukus “pežas” dugnais skrenda į Haugastolį. Netrukus čia susirenka visi, kurie dalyvaus varžybose. Mums tai gera galimybė įsidėmėti praėjusiųjų metų lyderius tam, kad galėtumėme sėsti vietiniams ant uodegos, o jau antrame rate juos imti... Po trumpos prakalbėlės organizatoriai praneša, kad šiandien varžybų nebus, o ryt tikimasi daugiau vėjo. Tie, kas nori, gali smagintis Cableparke, kiti gali autobusais važiuot i Geilo, kur dalyviai gauna nuolaidą skipasams. Ilgai nelaukę žingsniuojame dirbti žurnalistinio-žvalgybinio darbo. Kalbiname vietinius dydvyrius, žvaigždes ir čempionus. Kviečiam juos atvykt pas mus ir dauguma mielai sutinka. Už lango System 2 kabelių parkas su nedideliu boksu ir dideliu tramplinu. Išsirikiuoja apšilę vyrukai ir netrukus ima atlikinėti reilius, pasus bei kitus akrobatinius elementus. Kai kurie akivaizdžiai prisisaugo - mat gauti traumą nesulaukus varžybų gana apmaudu. Su Artūrka apžiūrim “Dangaus akį” - TV sraigtasparnį, atskridusį iš Vokietijos. Pilotė pasiskundė labai blogu matomumu ir bjauriu vietiniu vėju. Čia ji paukštuką atskraidino skrisdama virš kelio, nes matomumas buvo labai blogas. Privalomąją ir parodomąją pasismaginimo programą visi atliko ir šįkart dviem automobiliais penkiese važiuojame ieškoti vėjo. Valdas neblogai žino vietovę - jau po gero pusvalanduko aptinkame tinkamą lokaciją. Pučiam kaitus ir susitariam pasivėžinti lenktyniniu režimu.. t.y. sėst vienas kitam ant "uodegos" arba pavažiuot iki tam tikros vietovės, kad apsiprast su vietinėmis kalvomis, slėniais ir vėjo ypatybėmis. Netrukus randame kalvą tolumoje, kurią kaip ženklą nusprendžiame paimti. Čiuožiant link objekto visi pajutome, kad ima gesti vėjas… Nežinia, ar dėl reljefo kaitos, ar apskritai dingsta vėjas… Tačiau kaitai vos laikosi ore. Kiekvienas pasirinkome savo ženklo paėmimo scenarijų. Artūrka pasileido nuo kalno i vėjo šešėlį, Benzas pasuko atgal link mašinos, o aš nusprendžiau užsipjaut į antvėjinę kalno pusę. Dar 5 minutės ir kaitai ėmė kristi. Iki mašinos - pusantro kilometro. Netoli, tačiau reikia išmėginti visus įmanomus čiuožimo būdus. Netrukus atrandu, kad atsisegus vieną koją, galima pasistumti ir išlaikyt kaitą ore, o čiuožiant tiesiog pastatau koją ant lentos. Tokia technika veikia ir gana neblogai veikia ant puraus sniego. Artūrka užsikapsto ant kalno viršūnės ir paima ženklą… Bet leistis, matau, kad nenori… Vėjo žemiau mažai. Supratau, kad reikia suktis atgal ir bandyti čiuožit link mašinos. Po dvidešimties minučių stovėjau ant didelio šlaito, kurio apačioje mūsų mašina. Visi kaitai nukritę, o kiti netgi pakuojasi. Rimtesnio vėjo šiandien nebus. Esu buvęs tokiose situacijose ir netrukus ant kaito kabinu ilgus stropų prailginimus. Nedidelė gudrybė, o kaitas pakilęs aukštai, skraidydamas vėl gaudo vėja. Grįžta Arturka ir netrukus beveik visi mūsiškiai praisiilgina stropas. Vėl čiuožiame ir treniruojamės "lengvo vėjo" scenarijų. Vietiniai ir čia čiuožę rusai bei estai nustebę keiksnoja mus - "pažėk jie varo, o ko tu nevarai?". Kaitiorų gretos gerokai sumažėja, o LTU tymas, apsipratęs su vėju, ima šėlti ir sukt neįtikėtinus dalykus... Kaip pamatysite vaizdo reportaže vėliau. Grįžtam namo, vakarienė ir pasiruošimas rytojui. Reikia atspėti vaško sudėtį, rytoj laukia pliusas, kuris gali virsti dideliu prilipusio sniego minusu ant tavo lentos.



Balandžio 2, RAGNAROKAS

Scenarijus kartojasi… Rytas, pusryčiai - Haugastolis, Bazė - Skipper Mytingas. Organizatoriai paaiškina ir pristato, kur ir kaip vyks varžybos. Iš jų pusės keli esminiai nurodymai: nečiuožti per nukritusi kaitą ir jo stropas; užėjus aklinam baltumui likti vietose. Aklina baltuma gali būti rūkas, debesis ar kiti mums iki šiol nenutikę norvegiški spec. efektai. Visus į vietovę gabena autobusai, o įrangą transportuoja sunkvežimis ir autobuso bagažo skyrius. Vienuoliktą visi pajuda, o pirmasis startas numatytas pirmą valandą. Nustebino, kad negalioja prasilenkimo ir pirmumo taisyklės bei ženklus galima imt bet kaip. Svarbu pračiuožti tarp bujaus ir redbulio kojinės. Viso trasoje - šeši ženklai ir starto finišo vartai. Kryptį link sekančio ženklo žymi Red Bull vėjarodė - "kojinė". Išlipus iš autobuso į veidą kerta stiprus gūsingas vėjas bei akinanti saulė. Gerai – puikiai matosi reljefas ir vėžios. Keliaujam į kait parką, kuriame įsmeigę trispalvę išsidėliojam kaitus. Valdas išdalina racijas, kuriomis galima naudotis. Bazė įrengta. Čia, esant reikalui, galima užsukti ir pasikeisti kaitą. Operatyviai atliekam įrangos testus. Renkamės kaitų dydžius ir žiurim, kaip slysta lentos. Paaiškėja, kad sniegas prie lentos kimba gana smarkiai, tačiau išvažiavus ant sniego motociklo vėžių, galima čiuožt labai greitai be didesnių stabdžių. Dumiame pasitikrinti trasos. Iki pirmo ženklo lėkdamas moco šliuže sugaištu gal 5 minutes, nuo pirmojo ženklo puikiai matosi antrasis. Apsisuku ir čiuožiu link starto linijos…Vėjas - nepastovus, tai sustiprėja tai susilpnėja, ir tenka rinktis, kuriuo kaitu čiuožti... Pasirenku 12-tuką… Netrukus pirma valanda, o teisėjai ruošiasi kelti pirmą 15 min vėliavą. Visiškai netikėtai kirsdamas mano kaito stropas ant galvos krenta "kosminis wainmano zuikis". Kažkoks žioplys, neįvertinęs savo sugebėjimų, “užgrybauja”. Akimirksniu tampa aišku, kad reikia labai saugotis tokių veikėjų, o startines pozicijas – gint, kad apskritai galėtum startuoti turint manevro laisvę. Laimei, stropos - sveikos. Išsipinu, pasikeliu aitvarą ir grįžtu prie starto… Lieka kelios minutės, teisėjai nuleidžia vėliavą ir informuoja, kad startas nukeliamas valandai... Paskutiniai pasikalbėjimai, pasibandymai, lentos pasivaškavimai ir šįkart prie starto linijos stoja gerokai daugiau žmonių. Sakydamas “gerokai” turiu galvoj mišką kaitų. Trise stovime netoli apatinio starto ženklo. Stengiamės neįsileisti į savo zoną kitų ir dirbam saugodami manevro zoną. Nervų karas. Starto laikas praėjo prieš kelias minutes, o signalo nėra. Organizatoriai laukia sraigtasparnio, kuris netrukus fiksuos, ko gero, pačius įspūdingiausius šių varžybų kadrus. Paukštukas atskrido. Orą sudrebina starto signalas. Toliau patys įsivaizduokite vaizdą. Statiška kaitų lavina pajuda. Startuojame gerai ir netrukus čiuožiame pirmame dešimtuke. Prie starto linijos, reminatis statistika, stojo apie 240 žmonių. Netrukus pasigauname sniego moco vėžias, greitis didėja - artėjame prie lyderių ir tolstame nuo galiorkos. Iki pirmo ženklo kelias eina per nedidelę įdubą, kur netrukus prasideda pirmieji siurprizai. Matyt, norvegų dievai nebuvo nusiteikę stebėti gražių techniškų jėgos aitvarų varžybų, o prisiminę "norvegišką vaikščiojimą" išjungia vėją… Artėjant prie pirmojo ženklo, ima byrėti lyderių gretos, o kaitai krenta iš dangaus užtverdami vėžias, kuriomis dideliu greičiu artėjame prie pirmojo ženklo. Galvoje prasisuka juostelė "nečiuožkit per stropas". Manau, čia pasipila pirmieji keiksmai, kurie, ko gero, pralinksmina norvegiškus dievus žaidžiančius savo nintendo.... Prasideda beprotiškas manevravimas pučiant 4- 4,5 m/s vėjui. Vieną apvažiuoji, kitas meta kaitą beveik tau ant galvos. Pasiveja Benzas kuris kažkaip sugeba išmanevruot pro gulinčius kaitus. Netrukus pro kelis pralendu ir aš. Nuoširdžiai gailiuosi, kad nevažiavau per stropas pirmajam numetusiam kaitą man prieš nosį. Tai, ko gero, buvo esminis laiko praradimas. Tie, kas buvo priekyje, per tas kelias svarbias minutes sugebėjo dar šiek tiek pabėgti. Dar dvi minutės ir Haugastolio plynaukštė pavirto skruzdėlyčių, kurios tempia keistas kriauklytes, peizažu.

Sutinku Artūrką. Pasirodo, startavo su Canbrinh'os 9ke… Mažokas kaitas, tačiau vilkti sniegu gal kiek lengviau. Laikas nuo laiko mėginame pakelt kaitus ir klampojam su snieglenčių batais per sniegą. Kojos sminga iki kelių. Šalia plačiomis slidėmis paviršiumi eina norvegai ir kiti slidininkai. Nejunčiom supranti, kad atvykai ne į kaitų, o "šiaurietiško vaikščiojimo" varžybas. Prie pirmo ženklo eidamas "lenkiu" greta einantį kolegą. Abu juokiamės, nes tokioj nesąmonėj tikriausiai dalyvaujame pirmą kartą. Iki antro bujaus dar maždaug du kilometrai. Žingsnis po žingsnio, minutė po minutės, skruzdėliukų armija artėja prie ant šlaito įsikūrusio ženklo. Kažkurią akimirką akies kraštas užkabina vaizdą už nugaros. Prie starto linijos įjungė vėją. Jis pareina dideliu greičiu su savimi nešdamas visus outsaiderius. Daryk ką nori - pas mus vėjo dar nėra, o jie pareina pilnu greičiu. Apmaudu. Einant sueikvota daug jėgų, o pranašumas finale tirpsta akyse. Pagaliau kaitas pagauną vėja ir kuo greičiau mojuoju į kalną. Vaizdelis tragikomiškas. Du šimtai žmonių su aitvarais mėgina prasisprausti pro septynių metrų antro ženklo vartus. Taisyklių nėra. Vieni lipa su pakeltu į "žvake" aitvaru iš apačios, kiti leidžiasi iš viršaus. Esmė tame, kad ant bato ar apkausto esantis čipas turi užsiregistruoti vartuose užkastame kabelyje. Tokiu būdu tu įveiki vartus. Kaip paaiškėjo vėliau, Benzo čipas užsiregistravo butent šiuose vartuose vienintelį kartą per visas varžybas. Gaila, tačiau prie vartų esantys teisėjai niekaip kitaip nefiksuoja ir nedubliuoja vartus kertančių sportininkų numerių. Užkylu į kalną ir po truputi saugodamas kaitą "žvakėje" leidžiuosi pro vartus. Neatsargus kažkokio “grybo” mostas ir trys kaitai krenta iš dangaus, tame tarpe ir mano. Apmaudžiausia, kad jo kaitas lieka kyboti ore, o kaltininkas su slidemis spėriai išropojęs iš mano stropų dingsta. Suskis. Dar kelios brangios minutės. Kaitas išpintas. Ruošiuosi startuoti. Iš dangaus krenta dar keli kaitai, tame tarpe ir pažįstamas Kąstyčio SS. Matau, kad Kąstytis pasimetęs atsišovė kaitą. Skubiai pasakau, kad bėgdamas gaudytų kaitą ir prabėgtų pro vartus. Tokiu būdu "užsiregistruos". Kaip paaiškėjo vėliau, gaudydamas savo aitvarą jis įsipjauna pirštus. Bjauri vietelė. Pasikeliu kaitą ir skuodžiu iš mėsmalės...
Leisdamasis nuo didelės kalvos matau, kad lyderiai jau sugebėjo paimti trečią ženklą ir gana dideliu greičiu dumia link sekančio... Į trečią ženklą tenka pjautis dauboje. Ant užšalusio ežero paviršiaus. Pamiršau paminėti, kad starto metu lijo, oras +6, o sniego paviršius ėmė panašėti į košę. Norvegų dievai pasismaginę prie antrojo ženklo pasinaudojo savo mėgstamu scenarijumi - įjungė saulę ir išjungė vėją. Skruzdėlyčių-kriauklyčių karavanas keliauja link 3 bujaus. Bėgt nepavyksta - oro trūksta: tragikomedija vystosi beveik dviejų kilometrų aikštyje. Eidamas galvoju, kažin kokius priekaištus po tokiu meteorologinių spec. efektų pareikštų mūsiškiai? Ko gero: “vėjo nebuvo, lietus – “gaidys”, sniegas – košė…” Žodžiu, manau vyrukai akmenukų užmestų iš peties, o čia kažkaip susidaro įspūdis, kad kuo mums blogiau - tuo geresnės išgyvenimo varžybos. Į ausis įsidedu ausinuką, pasileidžiu papiktintos muzikos ir klausydamas Fat Boy Slim "Right here right now" paspartinu klampojimo žingsnį.

Trečias ženklas čia pat, o orų didžėjus keičia plokštelę. Atspėjot - jungiam lengvą vėjuką... Trečiasis ženklas įveiktas. Pakeliui vėjas kyla ir per nepilnas dešimt minučių kertu likusius ženklus visus lenkdamas.. Greitis geras, vėjas puikus... Gal dar ne viskas prarasta... Artėju prie starto finišo.. Matau Red Bull merginą, bėgančią su skardine rankose. Publika palaikančiai šaukia, dideliu greičiu čiuoždamas stveriu skardinę ir išeinu į antrąjį ratą...

Kiek žmonių už manęs - sunku pasakyt, bet nemažai. Prieš mane atviras kelias, kuriuo spaudžiu keik įkabindamas... Žinau, kad Dj'aus dainelės trumpos ir situacija tuoj keisis. Įveikiu pirmąjį, antrąjį ženklus ir leisdamasis nuo kalno matau, kad nuojauta manęs neapgavo - toje pačioje dauboje jau guli krūva kaitų.. Mojuodamas, kaip išprotėjęs savo Naish Park kaitu, pasiekiu daubos vidurį, prieš mane iš dangaus krenta Flysurferis su prailgintom stropom... Išjungė. Scenarijus aiškus. Vynioju stropas ir žinsniuoju toliau. Nedidelis išstojimas į kamerą apie situaciją. Po gero pusvalandžio pareinu iki trečiojo ženklo. Čia sutinku Kąstytį. Trumpai pasikalbame, perlipame ant antvėjinės kalvos pusės ir palengva startuojame. Tolumoje ,matau sniego motociklą, šalia kurio kaitu mojuoja penkis kartus pasaulio laisvojo stiliaus čempionas Aaronas Hadlow. Sunku pasakyti kelintame jis rate, tačiau kelioms akimirkoms sėdu jam ant uodegos norėdamas tiesiog pažiūrėti, kaip jis pjaunasi ir kaip traukia jo kaitas.. Žvaigždę savo šalmo kamera pagavau ir netrukus palikau jį čiuoždamas toliau. Į ketvirtąjį ženklą pritrūko pusmetrio – “neįsipjoviau”. Trumpas halsiukas - 1 pozicija. Aplenkė kolega su Torch'u. Čekas. Galutinėje snieglenčių įskaitoje užėmęs 25 vietą. Nenoriu nusileisti ir spaudžiu.
Organizatoriai pasakė - jei pradėjai ratą, gali jį pabaigti. Skaičiuoju, kad iki rato pabaigos turėčiau paimti dar maždaug penkis šešis kaitus. Netrukus Torchas lieka už pečių, prieš akis sekantis…. Lenkiam.... Artėjam prie vartų...Kur manęs laukia siurprizas..

Vartų teisėjai "Gate keeperiai" uždarė penktuosius vartus - išėmė kojinę ir pasakė “race is over”. Apmaudu ir keista. Pvz.: “Formulėje 1” varžybose pirma mašina finišuoja, o visos kitos mašinos kaunasi iki pat finišo, kol kerta liniją ir fiksuoja savo rezultatą. Norvegiškame variante išeitų, kad mano paskutiniai kirsti vartai turėjo būti ketvirtieji. Galvodamas apie statistiką toliau važiuoju ir garbingai baigiu antrajį ratą. Languota vėliava... Fotografai ir operatoriai… Lietuvių bazė. Abu Artūrai ir Valdas vietoje. Kąstytis kažkur trasoje. Dalinamės karštais įspūdžiais. Sunku pasakyti, kuris kurioje vietoje finišavo. Akivaizdu, kad visi iveikėme po du ratus, o pilnos trasos dėl laiko trūkumo ir nuolatinio vėjo išsijunginėjimo neiveikė niekas. Paaiškėjo, kad Benzui neatlaikė stropos, ir finišą pasiekė juokingai vadeliodamas aitvarą virvelėmis. Ko gero, brukštelėjo per lentos kantą... Pasirodo Kąstytis... Pakuojamės kaitus ir pranešame registratūroje, kad finišavome. Mūsų parvežt iš kalnų nereikia. Autobusas, mašina, viešbutis...



Rezultatai

Atvykom i Haugastolį vėlokai, reikėjo persirengt: batuose - vanduo, drabužiuose – taip pat,.. Čiuožiant troškino, o ir jėgų atiduota nemažai. Makaronai, šoninė, arbata - ir važiuojam į renginio vietą. Čia mus pasitnka jau neblogai nusiteikusi publika ir skelbimų lenta. Bendra įskaita niekam neįdomi, todėl ji net neskelbiama. Dėmesys vyrų slidžių, snieglenčių ir moterų miksų įskaitai. Pirmosios vietos laimėtojas be trofėjaus gauna ir piniginį tūkstančio eurų prizą, antrosios vietos – penkis, o trečiosios - du šimtus eurų. Artūras Gudauskas nustemba sužinojęs, kad užėmė 20 vietą snieglenčių iskaitoje… Braukiant pirštu per sąrašą randame Silvą – 30 vieta, slidžių įskaitoje - Kąstytis 35- tas. Keista, tačiau Benzo - A.Morausko pavardės sąrašuose nerandame, juo labiau, kad spėjom pažiūrėti filmuotą mūsų finišo kameros įrašą. Jame Benzas finišą kerta paskui antroje snieglenčių įskaitoje esantį sportininką. Tikrai žinom, kad jis aplenkė Artūrą Gudauską. Vadinasi rezultatas turėtų būti dešimtuke ar net penketuke. Ieškom organizatorių. Aiškinamės. Rodom filmuotą medžiagą. Organizatoriai trauko pečiais ir pažada išsiaiškinti. Netrukus vyriausias organizatorius informuoja, kad Benzo chipas per visas varžybas vartuose registravosi tik vieną kartą. Kitaip sakant, teisėjai negali patikrint, ar Benzas tikrai pravažiavo per visus vartus. Opa… Apmaudi techninė “kliurka”. Po ilgos diskusijos gauname pažadą, kad teisėjai peržiūrės filmuotą medžiagą - prie beveik visų vartų buvo fotografai ir operatoriai. Jei pažadas bus sąžiningai įvykdytas, tikėtina, kad Benzas pateks į stipriausiųjų penketuką.



Vietoj pabaigos

Grįžtam kiek nuliūdę. Yra kaip yra. Varžybos - ne tokios, kokių tikėjomės. Yra pliusų ir minusų. Pliusų, ko gero, daugiau. Pralaužėme ledus ir nuvykome į pasaulinio lygio varžybas. Pasitikrinome lygį ir žinom, kad pučiant normaliam vėjui galime kapotis su pačiais stipriausiais, apžiūrėjom apylinkes bei suplanavom sekančių metų kelionę. Jau dabar žinom, kaip ir ką padaryt geriau ir pažadam, kad norintys kitais metais bus kviečiami į Ragnaroko stovyklą Norvegijoje - lietuviškomis kainomis....

Komentarai