Kai atsistojau ant lentos ir nuplaukiau, žydrame, krištolo skaidrumo vandenyje, kaip bauginanti vandenų būtybė dugnu sekė šešėlis. Jeeeee...!.. rėkė vidinis, išorinis ir apskritai visi balsai aplinkui. Lengva euforija, kurios metu rašau šį tekstuką, sugrįžęs iš Prasonissi, vis dar nepraeina – Jeeeeee...!..
Pasakoti chronologiškai įvykių nėra prasmės, buvo daug įdomių momentų, tačiau jie pokalbiui prie alaus, geriau parašysiu tuos potyrius (nes, kaip vienas žmogus pastebėjo, juos kolekcionuoju), kurie pirmieji dabar iššaus:
- Žydra jūra, begaliniai paplūdimiai, palmės, raudonais žiedais apipiltos akacijos, ar kažkas panašaus - maloni šiluma.
- Uolos, grėsmingai pasirengusios griūčiai ir jų papėdėje lengvabūdiškai statomi kotedžai. Pamiršo atsargumą - atsipalaidavimas?
- Statūs kanjonai, vietos senovinių akropolių statyboms. Jų tikrai niekada niekas neįveikdavo. Bijojau nudribti, bijojau aukščio.
- Paprastas, nedidukas kaimelis Katavija, nelabai tvarkingas, ne turistams – surferiams. Koks jis man jaukus.
- Prasonissyje, kiekvieną kartą, leidžiantis nuo paskutinės kalvos, spoto vaizdas sukrečia, o ypač, kai pamatai pirmyn/atgal greitai lakstančius burlentes ir aitvarus – pučia.
- Laukiniai, banguoti Egėjaus jūros paplūdimiai. O kaip aš ten svajojau....., tačiau juk pasirinkau buriavimą – valia.
- Rodo salos miegas, konkrečiai Katavija, apie 4.00 nakties iki 8.00 AM : meee, beee, kukarieku, au au, meeeee ir t.t. – nežinai ar apskritai miegojai, tačiau jėgų neprarandi - specifika.
- Kaimelio šventės . Jei nežinai, kad tai kasdienybė, tai didžiausia šventė graikams - bendravimas, o šiaip jie visi moka šokti sirtakį, na gal kaip mes polką .
- Vėjo visur daug, jo stiprumas siekdavo 100 km/h, kai skriedavom motoroleriu pavėjui į nuokalnę. O kai gana vingiuotais ir stačiais keliukais pakildavom į 500-700 m aukštį, užguldavo ausis, kaip įdomu.
- Kalnuose oras daug vėsesnis ir grynesnis. Valgyti vienoje kalnų kaimelio tavernoje buvo gana šaltoka, tačiau kokie ten įdaryti baklažanai- mhmh.
- Metaxa – regis pagaliau aš jos prigėriau, nuostabus gėrimas, paveikiantis kojas ir apskritai viską kas yra žiemiau liemens taip, tarytum sumedėja. Nuo stalo pakilt neišeina, o ir eit gult vienam žiauriai apmaudu pasidaro.
- Naktis miegmaišyje, Prasonissi paplūdimy, po labai aiškiai matomu paukščių taku. Pagaliau tikrai ilgai stebėjau žvaigždėtą dangų ir tikrai spėjau sugalvoti norą, kol žvaigždė nukris. Ryte prabudau su smėlio skoniu burnoje, jo buvo visur. Sakoma – kiekvieno tikro surferio “triusikuose“ turi būtį nors žiupsnelis smėlio. Romantika.
- Antrą savaitę vis dažniau aplanko jausmas, kad, kaip įvardino ten dirbantis Tomas, mes animal‘ai, ne gyvuliai – gyvūnai. Ko pasėkoje vietiniai jam tokią pravardę ir davė. Animalas per vasarą užaugo, jis pasikeitė, sustiprėjo, windsurfinge per tokį trumpą laiką labai patobulėjo, jo pagalba man ir Genadijui buvo labai reikalinga. Draugystė, nerealus jausmas.
- Viduržemio jūroje (sala skiria Egėjaus ir Viduržemio jūras) nuplaukęs tolėliau nuo pagrindinio spoto, ten, kur jau matosi pietinis švyturys, staiga vandenyje, šalia burlentės pamačiau 1,5 m objektą. Kai, truputi išsigandęs, sustojau, jo nugarėlė su gražiu delfino peleku išniro ir nuplaukė sau toliau. Va jums ir kontaktas - animalai tarpusavyje bendrauja. Algimantas, manau geriausias Lietuvoje buriuotojas, man yra prisipažinęs, kad tiki, kad žmonės, na bent jau jis tai tikrai, išsivystė iš delfino.
Buvau transcendentinėje euforijoje, nežinau kas tai, bet super.