EXTREME-SPORTS.LT
Lietuvos extremalaus sporto portalas

Burlentės

Estiškas vėjas
Sritis: Burlentės 27-07-2009
Parašė: Girmantas Neniškis

Valdas Valiukevičius

Liepos viduryje radę laisvo laiko, ilgai kankinome windguru tinklapį, kol supratome, kad artimiausias taškas, kur pučia vėjas yra už 680 kilometrų. Ryžtingumas nugalėjo ir kitą popietę jau buvome Estijos saloje Hiuma (tarkite Hijuma).

6 valandos

Iš vakaro ant stogo pritvirtiname 4 lentas, 6 bures. Ankstų rytą į automobilį sėda trys plaukikai. Per 6 valandas įveikiame atstumą iki Estijos miesto Haapsalu. Nelekiame, nes gaila pinigų, mat didėjant greičiui, didėja galimybė išleisti kelių policijai, arba papildomiems degalų litrams, arba nuo stogo nukritusio inventoriaus remontui. Uždėjus minėtą krovinį ant „Nissan Qashqai“ stogo, dyzelino sunaudojimas padidėjo apie 1.5 l/100 km, kai važiavimo greitis buvo apie 110 km/h.

Užkrovus ant stogo 4 burlentes ir 6 bures, dyzelino sąnaudos padidėjo 1.5 litro.

Keltas į Hiuma salą laukia šalia Haapsalu esančiame nedideliame uoste Rohukula. Kelto judėjimo grafiką sužinome iš anksto internete, tad pataikome tiesiai į judančią automobilių eilę. Džiaugiamės, kad nereikia rymoti ant kranto. Persikėlimas į vieną pusę trims piliečiams kainuoja 240 kronų (apie 50 litų). Grįžtant atgal reikės sumokėti dar tiek pat.

Estiškai ramus šuo.

Keltas patogus, jame yra pora restoranų, parduotuvė, salė su minkštomis, patogiomis kėdėmis ir beviele interneto erdve. Suvalgę po lėkštę gardžios estiškos sriubos (39 kronos arba 8 litai), smagiai nuo denio žvalgomės aplink. Pakeliui matome dar ne vieną mažesnę salelę, o kairėje boluoja pati didžiausia ir žinomiausia Saarema sala.

Civilizacija yra

Po 1.5 valandos išsilaipiname Hiuma. Iki Ristna iškyšulio mums teks važiuoti dar 75 kilometrus. Tikimės, kad šioje saloje bus parduotuvės, degalinės ir žinoma keliai, nes daug ko trūksta mūsų laukiniam stovyklavimui. Gauname daugiau nei tikimės. Važiuojame ne kokiu nors žvyrkeliu, o normaliu asfaltu. Matome daugybę rodyklių, kuriose pažymėtos vietinės įžymybės. Galiausiai privažiuojame patį didžiausią ir bene vienintelį salos miestą Kardlą, kuriame išvystame visiškai šiuolaikišką prekybos centrą.

Šis estas (dešinėje) dirba vieno kaimelio informacijos biure. Jis labai draugiškas ir šnekus. Pasakoja apie savo pirmuosius buriavimo įspūdžius su 3.5 metro „Mistral“ lenta ir siūlo pirkti pigių (po 2 litus) ledų.

Automatas - vagis

Nusipirkę estiškų maisto produktų (o jie ne brangesni už lietuviškus), surandame savitarnos degalinę. Automatas prarijęs 300 kronų, kiauliškai tyli. Lygiai taip pat tyli ir telefonas, kuriuo nurodyta skambinti iškilus problemoms. 300 kronų arba 60 litų, tai dar ne pasaulio pabaiga, bet žinoma, gaila. Tačiau netruks suskamba mano telefonas ir estas labai šauniai kalbantis rusiškai, pažada tuoj pat atvažiuoti. Juokiamės ir svarstome, ką estiškai reiškia greitai? Tačiau mūsų juokus nuramina sustojęs „Toyota Avensis“ ir iš jo išlipęs neestiškai linksmas pusamžis vyras. Jis tuoj pat išvaduoja mūsų kronas ir pripildo baką dyzelino.

Lyg Varėnoje

Tolimesnė kelionė – be didesnių nuotykių. Apie 10 kilometrų tenka pravažiuoti smagiu estišku žvyrekliu ir privažiuojame iškyšulį. Tai šiauriausias Estijos ir sykiu visų Baltijos šalių taškas. Čia gražu – miškai primena Varėnos rajono pušynus, kuriuose auga daug grybų ir mėlynių. Pakrantės kur kas kitokios negu pas mus: čia daug akmenų, mažų ir didelių, čia visai kitoks jūros kvapas, daug pakrantėn suneštų dumblių.

Čia ir dangus kitoks.

Patekome į rojų?

Taip arodo egzotiškojo kempingo adiministracijos pastatai.

Iškyšulyje išvystame užrašą „Surf paradise“ ir naiviai patikime, kad būtent čia mums reikia. „Surf paradise“ - tai laukinė jūros pakrantė su pora konteinerių, gyvenamųjų priekabų ir vienu namu. Panašu, kad čia jokių turistų nėra. Vietovės šeimininkas pasitinka klausimu – ar jūs pradedantieji buriuotojai? Jis kategoriškai pasako, kad šiomis dienomis vėjas pūtė nuo kranto, tad buvo galima plaukti tik ekspertams. Kitas dvi dienas vėjo daug nebus, tad bus galima plaukti ir silpnesniems. Dar po poros dienų bus daug vėjo, kada galės plaukti vėl tik ekspertai. Tada jis praneša, kad visa iškyšulio pakrantė priklauso jam ir kur beapsistosi teks mokėti 50 kronų (11-12 litų už žmogų). Už tai jis neketina duoti nieko. Nebent šiukšlių dėžę ar lauko būdelėje esantį tualetą. Dušas – už papildomą mokestį. Moki 22 litus už žmogų ir gauni dušą bei sauną visai dienai.

Sveiki atvykę į „Surf paradise“.

Kadangi jau artėja vakaras, didelio pasirinkimo neturime. Apžiūrime artimiausius paplūdimius, tačiau suprantame, kad čia to paties arogantiško šeimininko kontroliuojama pakrantė.

Privalumai

Nekvaršindami sau galvų įsikuriame ir ieškome privalumų. Būdami optimistai randame jų štai tiek: čia yra nereali ramybė, nes visame taip vadiname kempinge esame vieni. Tad mums „priklauso“ bene pusės kilometro smėlėtas pliažas ir labai dailus akmeninis iškyšulys. Vakare tai atšvenčiame ir kaukdami iš šalčio išsimaudome jūroje. Mūsų kūnų davikliai tvirtina kad vandens temperatūra siekia tik apie 15 laipsnių. Vanduo nėra labai sūrus ir labai skaidrus. Dugnas – akmenuotas, tad smagiausia maudytis su buriavimo batais.

O puntukų čia daug.

Kitą dieną pučia pietvakarių vėjas, gal 6-8 metrai. Žinoma, tai mažoka net ir mažiau patyrusiems. Tačiau irstomės, keliame savo lygį pratindamiesi prie bangų, siūbavimo, svyravimo ir pan. Tobuliname pliažo startus ir laukiame retų gūsių. Glisuoja labiau patyrę kolegos turintys 8-9 metrų bures. Ramybė užburianti – mes čia vieninteliai.

Popiečio miegas - buriavimo bangose ir absoliučios ramybės pasekmė.

Ekskursija

Kitą dieną vėjo niekas nežada, tad leidžiamės į ekskursiją po salą. Per dieną iš lėto nuvažiuojame apie 200 kilometrų ir aplankome visas didesnes salos gyvenvietes ir miestelius. Suprantame vieną dalyką - sovietai estus palaužė mažiau. Jie buvo stipresni. Jie mažiau sunaikino savo kraštą. Be to ir išsivadavę iš jungo, jie nepuolė toliau griauti visko ką turi. Visur čia juntama tvarka. Miškų gilumose esantys vietinių gyventojų nameliai yra dailiai nudažyti. Vyrauja įprastos skandinaviškos – raudonai – rudos spalvos. Kaimų gyventojai sodybas apsodinę gyvatvorėmis, gėlėmis. Sutvarkę privažiavimus. Prie visų pagrindinių kelių yra įrengtos labai tvarkingos uždaros autobusų stotelės. Šalia šių namelių auga gėlės. Namelių langai neišdaužyti, jų „nepuošia“ jokie užrašai.

Štai toks prabangus židinys įrengtas nemokamame kempinge.

Teko matyti puikiai įrengtų kempingų, dailių uostų, kuriuose stovi jachtos iš kitų Skandinavijos šalių. Ir labiausiai lietuvius stebino nemokami kempingai, valstybės lėšomis įrengti turistams. Viename tokiame apsilankę supratome, kad jis kur kas jaukesnis, geriau įrengtas negu mūsų mokamas kempingas. Čia yra lauko tualetai, keletas grilio vietų su itin rimtai atrodančiais, iš metalo sukontruotais židiniais. Lietuvoje tokie seniai būtų pavogti, išvežti. Poilsinėje yra pavėsinė su viduje įrengtu židiniu. Čia yra ir malkinė pilna malkų. O šalia šio nemokamo kempingo – pusės kilometro smėlio pliažas itin tinkamas buriuoti, kai pučia pietų ar vakarų vėjas. Saloje yra keletas tokių kempingų.

O štai tokia rimta pavėsinė su viduje įrengtu židiniu yra pastatyta nemokamame kempinge.

Šiukšlės į nosį

Tuo tarpu mūsų kempingo savininkai mus ir toliau stebino savo nenoru turėti svečių. Vieną dieną mums užėjus į vieną tuščią vigvamą, kad galėtume pusvalandį pasinaudoti internetu, jie pasakė, kad mes turime už tai sumokėti tiek pat, kiek mokėtume jame gyvendami visą parą. Kadangi visi vigvamai buvo tušti ir šiojo mums reikėjo tik pusvalandžiui, kad saulė nešviestų į kompiuterio į ekraną, mums teliko tik liūdnai padėkoti už tokį svetingumą.

Lietuviška stovykla.

Paskutinę mūsų viešėjimo dieną, jie rodos, nutarė mus galutinai pribaigti savo svetingumu. Darbinininkai surinko iš konteinerių šiukšles, jas atvežė šalia mūsų stovyklavimo vietos ir visa tai uždegė. Kai apie tai paklausiau kempingo šeimininkės, ji ėmė meluoti: „ Jie degina tiktai popierius, o vėjas pučia taip, kad jūs turėtumėte to nejausti.“

Šiukšlės lietuviams į nosį.

Taip ir nesupratome – ar jie tikrai nenori turėti svečių, ar tik nemėgsta lietuvių.

Reziumė

Taigi, jeigu kiltų noras važiuoti buriuoti į Hiuma, tai padaryti tikrai verta. Šiame taške vėjo dažnai yra daugiau negu bet kur kitur. Sala yra graži, joje yra daug mielų vietelių ramiai poilsiauti. Tokia kelionė nėra brangi. Degalai ir keltai kainuoja sykiu apie 400 litų. O daugiau – jokių mokesčių. Ir už tai turėsite galimybę pailsėti nuo civilizacijos problemų. Tik žinoma, galbūt verta pasirinkti mielesnę vietą nei „Surf paradise“.

P.S.: Jau grįžę į Lietuvą sutikome lietuvius, kurie šioje saloje buvo keliomis dienomis anksčiau už mus. Jiems pasisekė labiau, nes visas dienas pūtė stiprus vėjas. Lietuviai stebėjosi aukštomis beveik 4 metrų aukščio, lygiomis bangomis, patys plaukė su pačiomis mažiausiomis burėmis.


Ačiū Valdui už puikų straipsnį!

Komentarai