Snieglentės
-
Lavinos
Sritis: Snieglentės 21-05-2008
Parašė: Marius Ščerbinskas
Nori gražiai numirti? Jokių problemų. Šviežias, purus, niekieno nepaliestas sniegas laukia savo aukų. Susigundei - nežiūrėk atgal. Lavina pasiglemš žiūrinčius atgal. Griūtis sukelia žemo dažnio garsus. Nebegirdi jų - esi po sniegu. Nepasisekė. Lauk atgimimo.
Šis pasakojimas sugalvotas, tačiau jei ketinate čiuožti už trasų jums jis gali tapti net labai tikras. Sniego lavinos tiksliai neprognozuojamos, tačiau turint bent kiek žinių bei patirties jų keliamas pavojus gali būti sumažintas.
Vos pabudęs Tomas jau nekantrauja ir nori kuo greičiau atsidurti ant kalno. Nusimato puiki diena. Trys dienos kaip sninga ir 30 cm puraus, nepaliesto sniego jau laukia kol kas nors jį išvažinės. Tomas greitai patikrina lavinų ataskaitą – trečias pavojaus lygis. “Šiandien būsiu atsargesnis ir vengsiu stačių šlaitų“ jau kartoja galvoje. Bet šis pažadas greitai užsimiršta susitikus draugus ir jau sėdant į pirmąją gondolą.
Praeitais metais jie kartu lankė lavinų stovyklą. Po keletos valandų joje jie jau nemažai žinojo: kokio statumo šlaituose yra lavinų grėsmė ir kaip surasti ir iškasti palaidotą po sniegu žmogų. Taip pat buvo išsklaidyti keli mitai apie lavinas. “Jei šlaite yra slidinėjimo trasa, tai nereiškia, kad ten nebūna lavinų“ jiem paaiškina kalnų gidas. “Ir bandymas pabėgti nuo lavinos jos judėjimo kryptimi pasiteisina tik vienu iš šimto atvejų“. Tomas ir jo draugai treniravosi visą žiemą ir dabar jaučiasi pakankamai saugiai čiuoždami bekele. Bet šiandien jie ignoravo labai svarbų ispėjamajį ženklą – per pastarąsias keletą dienų temperatūra buvo smarkiai žemiau nulio ne tik naktimis, bet ir dienomis. Taigi naujai iškritęs sniegas negali būti sukibęs su senu sniego pagrindu. Tai lyg laikrodinė bomba, laukianti signalo...
Grupei atvykus į kalnų stotį įjungiami siųstuvai. Nors lipti iki vietos, iš kur atsiveria daugybė kelių leistis šlaitu žemyn, visai nedaug. Pradžioje jie pradeda nuo lengvesnių šlaitų. Ne statesnių kaip 30 laipsnių, mat 97% lavinų įvyksta statesniuose šlaituose kaip šie. Tomas šį skaičių pamena iš praeitų metų apmokymų.
Grupė pradeda vis labiau savimi pasitikėti ir kiekvienu nusileidimu didindami pavojų leidžiasi vis statesniais šlaitais. Profesionalai tai vadina “feedback efektu“. Jau apie pirma valanda dienos, kai Tomas pasiūlo išbandyti nučiuožti nuo plataus pietinio šlaito, kurį buvo nusižiūrėjęs. Jis spėja, jog nusileidimas apie 35 laipsnių statumo. Tai bent jau ne šiaurinis šlaitas... Lavinų stovykloje instruktorius jam jau buvo įkalęs į galvą faktą, jog 70 procentų lavinų įvyksta būtent šiauriniuose šlaituose. Taigi vengdami jų, lavinų pavojų galite sumažinti du kart. Atvykus į kalno viršūnę, Tomas pastebi mažą vėjo supustytą keterą, išlendančią į nusileidimo kelią. Jis prisimena, jog stovykloje jo instruktorius visada vėją vadindavo “lavinų statytoju”, tačiau jo draugai tik nusijuokia. “Varom, šiam šlaite dar niekad nėra buvę lavinų. Viskas bus gerai!”. Tai kritinė klaida, kurią padaro daugelis freeride‘o mėgėjų.
Prieš išlėkdamas, Tomo draugas Aleksas, visiems parodo nedidelį kalnelį šlaito apačioje, ant kurio visi turėtų susitikti. Taip pat ant jo bus saugu jei kas nors sukels laviną. Taip pasakęs nulekia žemyn nušokdamas nuo vėjo suformuotos keteros. Alekso draugai jo nemato, tik stebi kiekvieną posukio sukeltą sniego bangą. Po poros akimirkų jis pasimato artėjantis prie kalniuko. Tomo skepticizmas pradingsta – juk nieko blogo neatsitiko, jokia lavina nekilo. Jis dar palaukia, kol jo draugas pasieks kalniuką ir bus saugus. Tada pats šoka nuo keteros. Tą pačią sekundę, kai nori daryt pirmąjį posūkį, už savęs išgirsta garsų driokstelėjimą, lyg kas plėštų popierių. Tuomet viskas vyksta labai greitai. Šis momentas ekspertų vadinamas išorine aktyvacija: dėl nepalankių sąlygų (ilgalaikė žema temperatūra, didelis šviežio sniego kiekis, šlaitai statesni nei 35 laipsniai), maža papildoma apkrova, tokia kaip snieglentininkas yra pakankama sukelti laviną. Šio proceso metu įtrūkimas tarp skirtingo sniego sluoksnių išplinta per sekundės dalį ir viršutinis sniego sluoksnis atsiskiria nuo apatinio. Dėl skirtingo sniego sluoksnių sukibimo toje pačioje trasoje atsiranda „labai gerų“ ir „labai blogų“ vietų. Silpnosios vietos yra vadinamos „hot-spots“ / „karštos vietos“. Jos ir paaiškina, kodėl laviną sukėlė ne Aleksas, o Tomas, nors jis ir leidosi ne pirmas.
Vos išgirdęs kurtinantį garsą Tomas jau žino, kas bus toliau. Tuomet jis pstebi kaip sniegas aplink jį pradeda judėti ir skeldėti į dalis. Jis supanikuoja ir bando atsiminti, kaip tokioje situacijoje mokė elgtis instruktorius. „Tu nelabai ką gali padaryti, jei sukėlei laviną. Galbūt tau pasiseks ir pavyks pabėgti nuo lavinos tiesia linija. Jei yra galimybė atsikratyk lentos, nes ji veikia kaip inkaras ir traukia gilyn“. Tačiau Tomui pasinaudoti šiais patarimais jau vėlu. Jį jau pagriebė sniegas, norintis palaidoti gyvą. Tomas neišstovi ir yra pagriebiamas lavinos. „Stenkitės grumtis ir plaukti kiek galit – tai jūsų vienintelė galimybė išlikti viršuje“ - šį patarimą Tomas dar spėja prisiminti iš lavinų stovyklos. Tačiau jis nukrenta galva į priekį ir pradeda vartytis lyg skalbimo mašinoje. Malamas, jis sudeda delnus prieky veido sukurdamas skylę kvėpuoti. Bet jis dar nėra tikras, ar išgyvens pačią laviną, mat bet kuriuo momentu gali nusisukti sprandą.
Po poros sekundžių, kurios Tomui tęsėsi lyg ištisos valandos, lavina sulėtėja ir galutinai sustoja. Viskas aplink mirtinai nutyla ir pasidaro visiškai tamsu, Tomas pajaučia, jog buvo palaidotas gyvas. Jis puikiai žino, jog jo draugai turi lygiai penkiolika minučių iškasti jį gyvą. Savo galvoje jis piešia grafiką, kurį ant sienos jam rodė instruktorius teorinėje paskaitoje: per pirmąsias 15 minučių, palaidotas žmogus turi 90% galimybę išlikti gyvas, tačiau su kiekviena kita minute ši galimybė dramatiškai mažėja. Po pusvalandžio, tik 40% aukų iškasamos gyvos.
Aleksas stebėjo laviną ir bandė numatyti vietą, kur jo draugas galėtų būt palaidotas. Jis pamoja ranka kitiems draugams, parodydamas, kad jie turėtų jeistis lavinos kraštu. Tuo metu jis idėmiai ieško, ar niekur nėra išlindus ranka, koja ar lenta. Tačiau nieko nemato. Tuomet išsitraukia mobilų telefoną ir iškviečia gelbėtojus. Kai pričiuožia kiti draugai, Aleksas jau išsitraukęs savo siustuvą ir perjungia jį į imtuvo režimą.
Taip padaro ir kiti. Jie tikisi užtikti pirmą signalą, tačiau... nieko. Taigi, tokiu atveju jie buvo mokomi, kuo greičiau eiti 20 metrų atstumu vienas nuo kito link tos vietos kur paskutinį kartą buvo matoma auka, taip tikintis užtikti signalą.
Po poros minučių Aleksas pamato skaičiuką ekrane: 35 metrai! Jis surinka visiem kitiem išjungti savo imtuvus, mat nuo šiol tik vienas žmogus turetų sekti signalą. Jo imtuvas vienas modernesnių, rodyklėmis rodantis kryptį. Jomis jis ir seka – 30 metrų... 25… 18… 10. Aleksas vis labiau nervinasi, ropodamas lavina. Gal Tomas jau miręs? Uždusimas yra pati dažniausia mirties priežastis lavinose, tačiau nemažai žūsta ir nuo mirtinų traumų patirtų lavinai dar judant. 8… 6… 5 metrai – dabar reik ieškot kiek kitaip. Aleksas atsitupia ant kelių ir laiko imtuvą vos virš sniego paviršiaus. Ieškant pasikliauja ne krypties rodyklėmis, o atstumu. Tik 4 metrai! Tada žengia atgal – 4.3 metro. Gerai, tuomet vėl eina pirmyn – 3 metrai… 2… 1 metras. Velnias, vėl 1.5 metro – vėl atgal.
Tuomet sukinėjasi į šalis, ir staiga imtuvas parodo 0.5 metro dešinėje pusėje – trumpiausia atstumą...„Radau jį!“ - Aleksas sušunka kitiems, nusiima kuprinę, išsitraukia kastuvą ir lazdelę. Tomas palaidotas jau 11 minučių. Kasdamas sniegą Aleksas vis tikrina badydamas lazdele ar nieko nėra.
Staiga kažką pajaučia. Ar tai tik akmuo, ar Tomas? Tuomet prie Alekso padeda kasti ir kiti draugai. Po 5 minučių Tomas jau žiūri į su palengvėjimu spindinčius draugų veidus.
Tomui pasisekė. Jį palaidojusi lavina buvo 200 metrų ilgio ir 70 metrų pločio. Vien dėl turimo siūstuvo draugams pavyko jį rasti. Visgi nors jie visi ir lankė lavinų kursus, reguliariai mokindavosi su savo siūstuvais, jiems prireikė apie 10 minučių rasti Tomą. Tomas buvo palaidotas vos pusės metro gylyje, bet prireikė net 5 minučių, kol pavyko jį visiškai iškasti. Po pusvalandžio nuo lavinos sukėlimo atvyko kalnų gelbėtojai. Jei draugai neturėtų ieškojimui skirtos įrangos, jis būtų rastas geriausiu atveju po 45 minučių. Statistiškai tik ketvirtadalis aukų po tiek laiko dar būna gyvos.
Faktai:
-Kiekvienais metais lavinose vidutiniškai žūsta 106 žmonės Alpėse pagal IKAR duomenis. www.ikar-cisa.org
-Apie 50% žmonių miršta, nes neturi siūstuvo.
-Turint siųstuvą, kastuvą ir lazdelę vidutiniškai reikia 11 minučių atkasti palaidotą žmogų. Be lazdelės – 25 minutes. Jei kasate rankomis, pasiseks, jei pavyks iškasti per valandą.
-Itin pavojinga yra pirma diena smarkiai pasnigus.
-97% lavinų įvyksta statesniuose kaip 30 laipsnių šlaituose.
-70% lavinų įvyksta šiauriniuose šlaituose.
Standartinė įranga – siustuvas/imtuvas (250-300 eurų), lazdelė (55-120 eurų), kastuvas (55-70 eurų), pirmosios pagalbos vaistinėlė (15-25 eurų), mobilus telefonas ir neperšlampamas maišelis jam.
Ką daryti:
-Visada pažiūrėkite lavinų raportą prieš čiuoždami bekele.
-Visada pasiimkite pilną įrangos komplektą. Lazdelė bus bevertė, jei neturėsite su kuo iškasti aukos.
-Už trasų čiuožkite tik su visą įrangą turinčiais ir ja mokančiais naudotis žmonėmis.
-Atidžiai sekite aplinką: yra daug ženklų, tokių kaip vėjo keteros, “whomp“ garsai ar šviežios lavinos. Šie žeklai rodo, kad lavinų galimybė itin didelė ir čiuožimo už trasų reiktų vengti.
-Jei jaučiate kažką negero – nečiuožkite.
-Čiuožkite vienas po kito, niekada nečiuožkite kartu. Tuomet mažiau apkraunamas sniegas ir išvengiama kelių žmonių palaidojimo galimybė.
Ko NEdaryti:
-Esant antram lavinų pavojaus lygiui, venkite statesnių nei 40 laipsnių šlaitų. Trečiam pavojaus lygiui – 35 laipsnių šlaitų. Ketvirtam – net negalvokite apie čiuožimą statesniu nei 30 laipsnių šlaitu. O esant penktam pavojaus lygiui čiuožimas už trasų būtų tiesiog nepateisinamas.
-Nečiuožkite miškais, jei atvirose vietose prognozuojamos lavinos. Lavinų būna ir miškuose. Be to, ten jos itin pavojingos, dėl daugelio kliūčių (kaip medžiai) jų kelyje.
-Esant blogam matomumui iškart grįžkite į trasą ar snieglenčių parką.
-Venkite stačių šlaitų, jei sąlygos nepalankios. Net jei prieš tai čiuožiant kitu lėkštesniu šlaitu nieko neatsitiko. Daug kas skiriasi net ir vienu laipsniu statesniuose šlaituose.
Naudinga informacija:
Visoje europoje galite skambinti 112 norėdami išsikviesti kalnų gelbėtojus.
http://nsidc.org/snow/avalanche/ - čia galite paskaityti, kaip susikuria lavinos, ko reiktų saugotis ne trasose, ir kokios įrangos gali prireikti. Taip pat galėsite rasti įdomios statistikos.
SAAC siulo nemokamus kursus, pradedantiesiems (2 dienų) ir pažengusiems (3.5 ar 5 dienų), visoje Europoje. Įranga ir keltuvo bilietas praktikai nemokami!
www.saac.at
Komentarai
| Unknown 12-05-2008 20:24 | |
| aj dzin, as vistiek labiau megstu snowparke ar trasose frestylinyt tai paskaites teksta padidinau nora ciuozineti 40% ;D | |
| jega | Unknown 13-05-2008 22:47 |
| superinis straipsnis! manau rudeni pavyks istrukti i stovykla, kurioje mokina naudotis paiesku iranga ;) | |
| Unknown 15-05-2008 16:58 | |
| na straipsnis buvo rasytas tikrai ne tam, kad atbaidyt nuo offpistu.. :) | |
| Gramatika... | Unknown 19-05-2008 12:13 |
| Chebra, parašę spellcheckeriu pravarykit nors kartą... "BekelIA" :D O šiaip kiek visas tas antilavininis komplektas sveria? |
|
| mega | Unknown 23-01-2009 11:34 |
| Kam numirti, jeigu įsigijai tik porą mėlynių, tai pasitepei Fastum gel ir vėl džiaugiesi gyvenimu. | |
Komentuoti
