EXTREME-SPORTS.LT
Lietuvos extremalaus sporto portalas

Burlentės

PAR epidemija
Sritis: Burlentės 13-04-2010
Parašė: Tautvydas Jukna

Sako, vieną kartą pabandęs, gali susirgti visam. Tapus sergančiu ligoniu išeities nebelieka, pradedi bastytis po visą pasaulį ir nešioti savo ligą. Blogiausia (o gal geriausia?), kad ne itin kas tau gali padėti. Belieka tik ieškoti tos vieninteles vietos, kur galbūt būsi išgirstas ir suprastas. Pietų Afrikos Respublika yra vienas iš geriausių pasaulyje reabilitacinių centrų, kur dievinamas VĖJAS ir BANGOS. Jos gydo visus čia atvažiavusius ligonius. Tai yra vieta, kur kiekvienas iš mūsų gali pajausti mažą kruopelytę laimės, kurios lietuvaitė Agnė ir išvažiavo ieškoti.


Kaip sugalvojai važiuoti į Afriką ?
Smarkiai susirgau Graikijoje, dėl to teko sustabdyti mokslus Lietuvoje. Grįžusi namo negalėjau prisitaikyti prie aplinkos ir čia gyvenančių žmonių. Visą laiką persekiojo depresija, dėl kurios pradėjau ieškoti darbo. Smarkiai padirbėjusi prie savo ligos aprašymo, išsiunčiau jį į potencialias gydymo įstaigas. Neužilgo turėjau 2 pasiūlymus – Vietnamas ir PAR. Greitai viską išsiaiškinau apie šias dvi vietas: Vietnamas tai Kelmė, PAR tai Nida. Man visada labiau patiko Nida.


Ko labiausiai bijojai ?
Keliavau viena, prieš kelionę ganėtinai daug jaudinausi ar darbo pasiūlymai yra tikrai darbo pasiūlymui. Ar nebūsiu tiesiog parduota? Bijojau pakliūti į blogas rankas.




Kokiu maršrutu skridai?
Skrydis buvo ilgas: VLN –LON – ISTANBUL –JHB – CPT. Žinoma, galima skristi ir tiesioginiu LON-CPT, bet tokiu atveju kaina dviguba. Nesigailiu sutaupiusi, nes leisdama naktis oro uoste susiradau draugų, kurie turėjo namus Keiptaune. Labai pergyvenau dėl kelionės, tačiau buvo ramiau, nes žinojau, kad blogiausiu atveju galėsiu kreiptis į juos. Jaudulys visiškai baigėsi, kai nusileidau PAR, kur mane pasitiko viršininko žmona zimbabviete vardu LEE-SA. Tada prasidėjo mano afrikietiškas gyvenimas.


Koks tas afrikietiškas gyvenimas?
Butas su vaizdu į vandenyną, darbas nusileidus vienu aukštu žemyn, vėjas, bangos ir begalinė laisvė. Ir visa tai per vieną akimirką tapo tragedija. Keista, kad tokios trumpos gyvenimo akimirkos gali viską apversti.



Kokia tragedija?
Vieną iš pirmųjų dienų ėjau paplūdimiu su 6 kvm kaitu rankose ir vieną akimirką jaučiu, kad koja įstrigo smelyje, tada gūsis truktelėjo kaitą visiškai į kitą pusę. Po to tik prisimenu, kad guliu pargriuvusi ir jaučiu nežmonišką skausmą, matau kaip vienos kojos pėda persisukusi į kitą pusę. Nieko nesuprantu. Žmonės nugabeno mane tiesiai į artimiausią ligoninę. Peršvietus paaiškėjo, kad koja lūžusi dviejose vietose. Taip pat sužinojau, kad teks operuoti ir įdėti geležinius varžtus, kitu atvėju po 15 metų neturėsiu iš vis galimybės vaikščioti.
Puoliau į neviltį - buvau kitam pasaulio krašte, kur neturėjau nei šeimos, nei draugų, nebuvo nieko šalia, kas galėtų padėti. Atsibudusi po pirmos afrikietiškos narkozės, pajutau šiltą ir švelnią LEE-SOS ranką, kuri nuramino ir paguodė mane.
Grįžusi iš ligoninės, dvi savaites praleidau gulėdama lovoje, laukdama Kalėdų ir operacijos. Kalėdas sutikau viešos ligoninės palatoje su dvylika juodaodžiu, jos man padėjo ištverti skausmus ir sunkumus po operacijos.
Vieną rytą viršininkas atvežė man kalną saldainių, kuriuos išdalinau visoms naujoms palatos draugėms. Jos buvo tokios laimingos, viena net pravirko iš džiaugsmo. Su pakilia nuotaika ir linkėjimais greičiau sveikti grįžau į savo butą.


Kaip jauteisi žinodama, kad negalėsi kaituoti?
Dvi savaites praleidau lovoje, kankindamasi ir valgydama įvairius nuskausminamuosius. Tada nebeturėjau noro nei kaituoti, nei galvoti apie tai.


Ar nebuvo noro grįžti namo?
Norėjau, tačiau kai tik pradėjau vaikščioti su ramentais, pradėjau dirbti kaitų parduotuvės/mokyklos – „Surfstore Africa“ vadove, kartu pagrindinė Ozone kaitų atstove Pietų Afrikoje. Taip pat daktarai patarė neskristi į Lietuvą ir reabilituoti kojytę čia, kur šilta. Darbas, nauji pažįstami ir geras oras pririšo. Draugai juokais guodžia mane ir vadina PRO CRUTCHES (lt. ramentai) RIDER. Su savo gipsuota koja nesijaučiu vieniša, vienas iš garsiausių pasaulio kaitsurferių Ruben Lenten po kulkšnies traumos taip pat spote vaikšto su ramentais.




Labai smagu, kad po tiek nelaimių atsitiko kažkas gero. Ar jautiesi atradusi tą kruopelytę laimes ir kaip PAR atrodo ne pro ligoninės langą?
Taip, labai džiaugiuosi, nes gyvenimas Keiptaune tikrai puikus! Žmonės čia – nepaprastai draugiški. Nėra taip pavojinga, kaip visi šneka. Didžiausia problema – viešasis transportas, kuriame siaučia kišenvagiai, todėl automobilis būtinas. 100 km spinduliu gali rast apie 50 įvarių spotų, kuriuos supa gražiausia gamta.
Šiuo metu čia vasara. Oras ne per kaštas, labai gaivus, mano manymu – idealus. Gyvenu Indijos vandenyno pusėje, vietoje, kuri mažai paliesta turistų. Dauguma jų apsistoja Atlanto vandenyno pusėje, mat ten mažiau ryklių, tačiau nereikia pergyventi ir bijoti laukinės pusės. Čia visada budi malūnsparniai, pastebėję ryklius iškart perspėja žmones ir visi tiesiog išlipa į krantą. Kalbos, kad neverta važiuoti į šią vietą dėl ryklių - nesąmonė. Daug didesnė tikimybė yra patekti į autoavariją, nei būti suvalgytam ryklio.


Ar brangi tokia kelionė? Ir galbūt galėtum kažkuo padėti sergantiems ir norintiems reabilituotis PAR?
Skrydis apie 2000 Lt, viza apie 500 Lt, maisto kainos tokios pat kaip Lietuvoje, tiesa mėsa labai pigi. Viešbučiai nėra labai brangūs, labai priklauso nuo to, koks viešbutis - labai populiarūs Backpakers, kur už 5 EUR gali praleisti naktį. Už ~700 EUR/mėn galima išsinuomoti prabangų trijų kambarių butą.
Taip, be abejo galėčiau padėti ir kitiems sergantiems - visus kviečiu atvažiuoti į šią nuostabią vietą. Esu pasiruošusi atsakyti į visus Jums rūpimus klausimus, padėti suorganizuoti kelionę, rasti apgyvendinimą, kaitą ir kai tik išgydysiu koją - visus išmokysiu kaituoti, nes tai vienas iš nuostabiausių užsiėmimų.



www.surfstore.co.za
http://www.facebook.com/surfstoreafrica


Straipsnio autorius Tomas Indriūnas.

Komentarai