EXTREME-SPORTS.LT
Lietuvos extremalaus sporto portalas

Burlentės

Šiaurės miestelis --> Bonaire
Sritis: Burlentės 05-06-2011
Parašė: Tautvydas Jukna

Straipsnio autorė: Rūta LTU1117

Na ką, pagaliau susipirkau visus reikiamus elektros lizdo kištukus ir galiu jums, brangiausieji, išpasakoti savo šviežius ir vis dar žalius įspūdžius. Maloniai ūžiant ventiliatoriui ir skaniai kvepiant pašonėje padėtam mangui pradedu savo ilgąją istoriją. Ilgai „tylėjau“, tad dabar „išliesiu“ viską :) Jei neturit kantrybės skaityti ilgų pasakojimų, tiesiog pereikit prie linko į nuotraukas :) 

 

Pradėsiu savo ILGĄ ir NUOBODŲ :) pasakojimą nuo SUKUMŲ, kuriuos teko patirti norint patekti į Bonaire.

Ankstų antradienio rytą (o gal tiksliau – naktį) atsisveikinau su namučiais, pamojavau savajam Šiaurės miesteliui ir taksi nudardėjau iki oro uosto. Važiuojant miestu buvo apėmęs natūralus jausmų mišinys, susidedantis iš liūdesio, nerimo, jaudulio ir nežinomybės. Visgi tipinės oro uosto procedūros numuša bet kokius „papildomus“ jausmus ir mintis. O laukiant lėktuvo tiesiog gulėdama snūduriavau. Visgi keltis teko 3 val. ryto. Estonian Air lėktuvas atskrido laiku ir mane nustebino tikrai geru aptarnavimu bei erdviomis vietomis. Neturėjau kuo skųstis. Atsidūrus Amsterdame iki savo skrydžio turėjau likusias keturias valandas, tad užkandau ir vėliau ilgai slampinėjau ieškodama, kur galima būtų įkišti kompiuterio pakrovėjo laidą ir prisėsti. Pasirodo, tokios vietos nėra. Radus rozetę teko sėdėti ant lagamino. Likus dvejoms valandoms iki skrydžio, pajudėjau link check-in stalų. Atlaukiau eilėje ir pagaliau uždėjau savo sunkųjį lagaminą ant svarstyklių. Va tuomet ir prasidėjo visi smagumynai. Vaikinas šiek tiek užtrukęs paklausė – kada aš grįžtu atgal? Atsakiau, jog tiksliai nežinau – po pusmečio, o gal po metų... Pasikrapštė galvą, „pažaidė“ kompiuteriu ir vėl klausia – ar neturiu atgalinio lėktuvo bilieto? Paaiškinau situaciją apie darbo leidimą, kurio laukiau pusę metų, apie tai, jog leidimą galiu atsiimti tik saloje ir kad tiksliai net nežinau, kiek tas leidimas galios. Viskas paaiškės nuvykus į Bonaire.

Tuomet prasidėjo ilgi jo pokalbiai ir aiškinimaisi telefonu. Vis dar buvau rami ir tikėjau, kad išskrisiu be didesnių nesusipratimų. Juk viską buvau atlikusi pagal procedūras, tad buvau užtikrinta savo teisumu. Po gerų 15 minučių vaikinukas liepė surasti „įrodymų“, kad saloje tikrai turiu darbą ir kad man yra paruoštas darbo leidimas. Po ilgų diskusijų išsiaiškinau, kad užteks parodyti atspausdintą darbo sutartį ir susirašinėjimą su darbdaviu, kuriame paaiškinta, jog darbo leidimą galiu atsiimti tik aš pati nuvykusį į vietą. Aplėkiau visą oro uostą (o jis tikrai ne mažas) ieškodama, kurgi galėčiau prisijungus prie el.pašto atspausdinti dokumentus. Pasirodo, tokios paslaugos kaip spausdinimas oro uoste nėra. Tiksliau - yra tik praėjus link vartų (prie kurių patekti be bilieto negaliu). Grįžusi paaiškinau situaciją. O vaikinukui nusišvilpt – sako arba atnešk tuos dokumentus, arba neleisim skristi. Tada jau pradėjo imti pyktis. Kvailiau ir būti negali. Vėlgi po ilgų diskusijų išsiaiškinau, kad galbūt Arkefly informacinis biuras bus draugiškas ir man pagelbės. Pasitaikė draugiška ir maloni moteriškė, kuri man pagelbėjo. Atsipūčiau pamaniusi, kad pagaliau baigėsi tos nesąmonės ir ramiai sau eisiu link vartų. Buvau be proto nusikalusi nuo lakstymo su 30 kg sveriančiu lagaminu ir ne ką mažiau sveriančia kuprine :)

Grįžtu, kišu popierius vaikinui po panose. Varto, skaito, skambina, aiškinasi. Ir tuomet mano „džiaugsmui“ sako – galėsi išskristi tik tuo atveju, jei parodysi darbo leidimą  arba bilietą atgal. Norėjosi jį pasmaugti!!! Kas per nesąmonės!!! Reikia leidimo, kurį galiu tik pati atsiimti saloje arba bilieto atgal... Na ką, pagalvojau, laiko iki check-in uždarymo liko nebedaug, likti oro uoste arba grįžti į Vilnių neketinu, teks pirkti bilietą atgal. Ir vėlgi – „sėkmė“, užtaikiau ant praktikantės, kuri nelabai susigaudė ir dirbo be proto lėtai. Užklausiau, ar galiu nusipirkti atvirą bilietą, kurio datą galėčiau pasirinkti vėliau. Aiškinimasis šiuo klausimu vyko apie 10 min. (iki check-in uždarymo jau buvo likę tik 10 min.). Tuomet, sakau, duokite bilietą vėliausiai įmanomai datai – po pusmečio, po metų. Vėliau datą pasikeisiu ar pan. Vėl... skambinėja, ieško, knaisiojasi po popierius. Nervingai žiūriu į šalia pakabintą didelį laikrodį. Liko 5 min.!!! Galvojau, kad išprotėsiu. Paaiškėjo, kad vėliausias įmanomas nusipirkti bilietas- rugpjūčio mėn., t.y. po 3 mėnesių!!! Spjoviau į viską, paprašiau duoti tą suš**** bilietą ir lėkiau į check-in paprašyti, kad palauktų, kol mergina viską sutvarkys. Atspausdino, reikia sumokėti. Kas be ko – USD nepriima, kortele mokėti negalima. Vėl lėkimas į kitą aukštą ieškoti bankomatų, pinigų išgryninimas, lėkimas atgal. Bilietą gavau ir panašu, kad galėsiu pasikeisti skrydžio datą (bet ji dėl to nebuvo užtikrinta!!!). Tekina nulėkiau, „įsičekinau“ ir bėgau prie vartų, kurie, KAS BE KO, buvo be proto toli. Visgi suspėjau. Bet per tą paniką tai mobiliako neberadau, tai neprisiminau, kur pasas ir t.t. ir t.t. Aišku, viską turėjau su savimi, visgi stresas ir panika daro savo...

 

PAGALIAU įsėdau į lėktuvą ir ramiai ir „maloniai“ 11 val. skridau link išsvajotosios Bonaire. Nusispjoviu į viską, kas buvo įvykę. Svarbiausia, kad esu lėktuve ir niekas manęs iš jo nebeiškrapštys :) Lėktuvas nusileido 40 min. anksčiau. Išėjau į „laukiamąjį“ (kuris realiai yra kieme :) ) ir vis dairausi – kurgi Roger (manasis darbdavys, kuris turėjo mane paimti iš oro uosto). Stebiu nuo vėjo ošiančias ir linguojančias palmes ir nuo minties apie buriavimą darosi gera. Prasidėjo lengvas „lūžinėjimas“. Visgi Lietuvoje jau 12 val. nakties, o kėliausi be proto anksti. Vis laukiu... dairausi apspangusi... apžiūriu kiekvieną atvažiuojančią mašiną ir jose sėdinčius žmones... Visi po truputį skirstosi... Žmonių mažėja... Na ką, juk nusileidom 40 min. anksčiau, tad iki „tikrojo“ atvykimo laiko teks palaukti... Ateina ir tas laikas... Niekas nesirodo... Praeina dar 40 min... Oro uoste liko vos keli žmonės... Nieko... Nebeguočia net vėjyje linguojančios palmės. Na ką, galvoju, arba mane apgavo ir aš apskritai neturėsiu jokio darbo, arba įvyko kažkoks nesusipratimas. Kas be ko – mano mobilusis čia neveikia, tad mąstau, kaip čia išsprendus jau eiline tapusia problemą  Susišaudau oro uoste Bonaire Windsurf Place numerį (mat Roger numerio taip ir neturiu) ir bandau prisiskambinti iš mokamo telefono automato. Čiort vazmi, niekaip nepavyksta šio aparato įvaldyti :) Kalbinu šalia pasitaikiusį vietinį vaikinuką – gal moka naudotis šiuo kosminiu laivu. Bando – jam irgi nieko nesigauna. Tada jis maloniai pasiūlo pasinaudoti jo mobiliuoju telefonu. Apsidžiaugiu. Bet kas iš to – niekas neatsiliepia.... Mano rankos nusvyra... Nei kur dėtis... nei ką daryti... vaikinukas paklausia, ko aš konkrečiai ieškau. Pasirodo, jo šeima pažįsta Roger‘į!!! Pagaliau jiems pavyksta prisiskamibti Roger‘iui. Paaiškėja – jo skrydžių „tracker‘is“ rodė, kad lėktuvas atvyks 2 min. anksčiau. Jis tuo metu atvyko, užmetė akį  į leidimosi taką (prie kurio visuomet matosi lėktuvas) ir pagalvojo, kad lėktuvas dar nenusileido. Tad trumpam išvažiavo. KOSMOSAS!!! Kodėl man nuo pat pradžių taip „sekasi“??? Visgi be galo džiaugiausi, kad turėsiu stogą virš galvos ir pasieksiu žmogų, kuris manimi pasirūpins.

 

PIRMASIS ĮSPŪDIS apie salą (važiuojant automobiliu link mano dabartinių namų) – kažkoks „šnarkštalynas“ ir tiek :) Viskas keista, viskas svetima... Atidarius butuko duris nuotaika irgi nepasitaisė. Visgi spjoviau į viską – norėjau tik į dušą ir miegot. Pirmasis mane nustebinęs dalykas – niekur nėra karšto vandens čiaupų. Tik šaltas vanduo. Visgi karšto vandens čia tikrai nereikia :) Nulūžau akimirksniu ir sugebėjau išmiegoti iki pat 6 val. (13 val. LT). Ryte viskas nušvito kitomis spalvomis. Ir butukas nebeatrodė baisus, ir šiaip teigiamų minčių srautas plūdo į galvą. 8.30 manęs prigriebti į darbą atvyko būsimas kolega Patun. Maloniai šnekučiuojantis judėjom link paplūdimio. Pasirodo – buriavimo centras daugmaž už 15 km. Dairausi pro langą – nieko ypatingo, nieko stebuklingo. Keista ir tiek. Daugybė kaktusų (čia jie naudojami netgi vietoj gyvatvorių), ant kelio besimaišantis asiliukas, krūvos kažkokių ale sandėlių, tvorelių, kreivų namukų. Ir kurgi tas ROJUS :)???... Apima lengvas nerimas ir šioks toks nusivylimas. Raminu save, kad užteks pamatyti paplūdimį su krūva burių ir mano širdis nusiramins. Ir visgi buvau teisi – pamačius žydrą ir lygų vandenuką bei besiplaikstančias nuo vėjo vėliavas apima malonus džiugesys. Mane iš anksto perspėjo, kad šią dieną po pietų galėsiu lėkti sau buriuoti iki pat vakaro. Buvau pristatyta kolegoms, vėliau trumpai „apmokyta“, ką ir kaip turėsiu daryti. Daugybė naujų, nors ir paprastų dalykų, kuriuos reikia prisiminti. Ir vėliau – į vandenį!!! Buriavau gal kokias keturias valandas... Sąlygos tobulos – vėjas stabilus, pučia penketukui, visiškas flat‘as, negilu ir šilta. Ir vanduo ne toks sūrus kaip Raudonojoje jūroje. Visgi buriuoju ir manęs tas nedžiugina!!! Per daug pašalinių minčių, per daug nerimo, lengvo nusivylimo... Nusikalusi grįžtu į surf centrą, atsisėdu terasoje ir tuomet tik pajaučiu, kad čia yra GERAI :) Apėmė toks malonus jausmas! Šiltas vėjelis pučia į veidą, niekas neskuba, maloniai šnekučiuojasi, žydras vandenukas mirga prieš akis. Nuo to momento manęs tas malonus jausmas vis dar nepalieka ir netgi stiprėja. Su kiekvienu rytu vis daugiau atrandu malonių dalykų, vis daugiau džiugesio teikia paprasti dalykai, vis mielesnė ir gražesnė atrodo aplinka.

 

KASDIENYBĖ. Ryte mane pažadina paukščių, ožkyčių ir asiliukų skleidžiami garsai. Keliuosi anksti ir, saulei kylant, visiškai neskubėdama papusryčiauju lauke, paskaitau knygą. Ramiai susiruošiu į darbą. Pakeliui į darbą Patun mane moko Papiamentu (vietinės) kalbos, pasakoja įvairiausias istorijas apie miestą, salą, darbą, paleidžia vietinės muzikos. Sustojam apsipirkti parduotuvėje. Jokio skubėjimo, jokios panikos, jokio streso. Nuvykusi į darbą neskubėdama ir netgi besimėgaudama prašluoju parduotuvę, papliurpiu su kolegomis, pasidarau kavytės ir einu jos gerti prie vandens. Kadangi šiuo metu yra ne sezonas - žmonių ganėtinai nedaug, tad lieka daug laisvo laiko „pakymarinti“ kieme, pasipliurpti su klientais ir paburiuoti, paskaityti laiškus, pasigrožėt, kaip Taty Frans, Tonky Frans ar Kiri Thode išdarinėja neįtikėtinus triukus ant vandens. Be abejo, reikia ir dirbti :), visgi darbas kol kas atrodo malonus ir džiuginantis. Šypsena nenuslenka man nuo veido. Be to, pasitaikė be proto mieli, paslaugūs, supratingi ir linksmi kolegos, kurie sugeba mane pralinksminti bei negaili patarimų, susijusių su buriavimu. O vakar išvis apėmė keistas jausmas, kai mūsų terasoje Taty (kuris realiai pas mus ir dirba) išpakavo savo ką tik gautą naują įrangą varžyboms. Užklausiau, kiek lentų jis gauna varžyboms – paaiškėjo, kad gauna septynias per metus :) Kas dar nežinot, birželio 12 d. pas mus vyks pasaulio freestyle čempionatas. Labai tikiuosi, kad galėsiu jums teikti beveik tiesioginius reportažus :)


 

BUITIS. Na ką, butukas mano toks pusė velnio :) Nieko jame netrūksta (išskyrus kondicionieriaus, kurį greitu metu suorganizuos), visgi reikia laiko šiek tiek persiorientuoti nuo to, kaip gyvenau iki šiol. Didžiausia problema šitoje saloje – maistas. Jis čia brangus. Beveik viskas importuojama. Kol kas mano „atradimai“ yra be proto skanūs ir nebrangūs mangai ir pigūs bananai. Greitu metu man užrodys ir kur nusipirkti ką tik pagautos žuvies, kuri, tikėtina, bus nebrangi. Didesnių atradimų kol kas padaryti nepavyko (visgi esu čia tik penkias dienas). Nespėjau ir apžiūrėti ir pafotografuoti salos. Vis dar neturiu savo transporto, tad nėra kaip to padaryti (atstumai visgi nėra tokie maži, kai turi tik savo kojytes ir nieko daugiau :) ). Kiek supratau iš pasakojimų, matytų nuotraukų ir pan. – gražiosios salos pusės aš dar taip ir nemačiau :) Kai tik pamatysiu – būtinai pasidalinsiu nuotraukomis ir įspūdžiais :)

 

Kol kas keletą nuotraukų galite pamatyti čia: http://www.facebook.com/pages/Bonaire-Windsurf-Place/

 

Jei nepatingėsite paspausti ant šio puslapio „Like“, tikrai būsiu dėkinga :) Mat esu atsakinga už facebook‘o puslapio sukūrimą, administravimą ir populiarinimą :)

 

Tiesa, nuotraukos kol kas „darbinės“, jose nėra manęs ir nėra buities, salos ir kitų vaizdų. Visgi greitu metu žadu pasitaisyti :)

 

Tai tiek žinių šiam kartui :)

Komentarai