EXTREME-SPORTS.LT
Lietuvos extremalaus sporto portalas

Burlentės

Tikra tikro vėjagalvio istorija
Sritis: Burlentės 23-12-2014
Parašė: extreme-sports.lt

Gimiau Kaune. Kaip vėjagalvio, mano likimas turbūt buvo nuspręstas man dar negimus - jau tada mano tėvas plaukiojo skuteriais OB ir OC (vėliau jos tapo OBN ir OCN) klasėse, buvo kelis kartus LTSR čempionas bei TSRS sporto meistras. Augau ant kranto, žiūrėdamas į laivus, variklius, padavinėdamas raktus, uostydamas sudegusios ricinos kvapą, stebėdamas startus ir finišus, pergales ir pralaimėjimus, džiaugsmus ir nelaimes...

Prieš daugelį metų Dusioje

Antroje ir trečioje klasėje buvau užsirašęs į "buriavimą" Kauno jachtklube, tačiau nebuvau išplaukęs toliau uosto akvatorijos, o vėliau, pasikeitus mokykloje pamokų tvarkaraščiui, netekau galimybės bendrauti su vėju tiesiogiai. Drožiau laivų modelius (ypač jachtas), leidau aitvarus, mėčiau bumerangą, skaičiau žurnalus "Sparnai", "Katera i jachty", "Modelist Konstruktor" ir t.t. Aukštesnėse klasėse labai susidomėjau radiotechnika, o įstojęs į KTU - kompiuteriais. Domėjimasis radiotechnika ir IT technologijomis mane prarijo, konstravau įvairiausias schemas, kūriau programas. Tuo metu tai buvo mano hobis, kuris palaipsniui pavirto į duoną nešantį užsiėmimą. Dabar esu nepriklausomas IT konsultantas, technikas, IT sistemų administratorius. Tiesa, posakis "nepriklausomas" nėra visai tikslus - esu priklausomas nuo vėjo :)

Vieni iš pirmųjų kaitų bandymų Metelyje

Pirma pažintis su burlente įvyko 1990 ar 1991 metais kai, atostogaudamas prie Aiseto ežero Molėtų rajone, visą savaitę galėjau kankintis su sena didele barža mediniu stiebu ir giku bei trikampe balto audinio bure. Greičiausiai ji vadinosi Mustang, bet nesu tuo tikras. Plaukimas ta barža mane taip sužavėjo, kad nusinešdavau tą gargarą prie vandens vienas, nors svėrė jis turbūt virš 30 kg.

Tačiau tikru buriuotoju tapau žinomo burių remonto meistro Gedimino Dūdos dėka. Buvo momentas, kai buvau susižavėjęs jo gražuole dukra - Gediminas su šeima dažnai atostogaudavo prie Aiseto ežero, kur ir aš leisdavau savo vasaras. Gediminas atsiveždavo ne tik abi dukras ir žmoną, bet ir burlentę - 350 cm ilgio lentą užlenkiamu švertu ir glisuojančių formų. Tuo metu apie tas formas nežinojau nieko, bet noras susipažint su dukterimis mūsų, bernų, kompanijoj pagimdė mintį, kad reikia pradėti buriuoti, ir mes kaulydavom iš Gedimino lentą ir bandėm. Nepasakyčiau, kad labai gerai sekėsi - Aiseto ežeras siauras, raitytas kaip žaltys, krantai kalvoti ir apaugę miškais - vėjas (jei jo yra) absoliučiai nenuspėjamas. Su dukterimis geriau sekėsi kitiems, o man pavyko praglisuoti 20 metrų ir po to aš susirgau galutinai ir nepataisomai. Įvyko tai berods 1992 metais.

Kuršmarėse buvo gerai :)

Pirmoji lenta, kurią nusipirkau to paties Gedimino Dūdos padedamas, buvo “nedašpakliuotas” ir nenudažytas fanas - kažkas panašaus į plačiai žinomą Šrioderį. Pirkau aš ją pas gerai žinomą narkotikų dilerį Laisvūną Cibą. Pas Cibą mane atvedė Gediminas Dūda - tuo metu Gediminas siuvo bures, o Laisvis jas pardavinėdavo komplekte su savo pagamintomis lentomis. Lenta, kurią pirkau, nebuvo Laisvio gamybos, ir atsižvelgiant į jos stovį man ji kainavo apie tik 150$. Tai buvo tikras fanas - be šverto, keturios kilpos (jų nebuvo, pasidariau pats). Stiebą iš aliuminio vamzdžių, kuriuos mes pirkom už butelį Prienų aviacijos gamykloje, padarė man Gediminas, kaip, beje, padarė ir giką bei pasiuvo burę. Beveik visą sekančią 1993-ųjų vasarą aš praleidau prie Aiseto ežero. Dar neturėjau savo transporto priemonės, todėl tėvai mane atvežė ir paliko dviems mėnesiams poilsinėje.

Buriavau vos ne kiekvieną dieną, nesvarbu - buvo vėjo ar ne, išbraidžiau visus meldus. Išplaukdavau ir sugrįždavau laviruodamas siaurame ir vingiuotame ežere, kai vėjas visada pučia nuo sekančio kyšulio, o mano lenta be šverto...

Aviatorius :)

Kelionės prasidėjo sekančiais metais, kai įsigijau savo ratus - raudoną BMW. Vis dar artimai bendravau su Gediminu Dūda, kartu su juo buriuodavome Kauno mariose, Grabuciškių įlankoje, esame buriavę Alaušo

ežere. Gediminas tuo metu siuvo daug burių, pas jį lankėsi nemažai žmonių, vienas iš jų man parekomendavo nuvažiuoti paburiuoti į Dusios ežerą. Buvo šilta vasara, sėdau su savo tėvu į raudoną BMW ir pažiūrėję į Lietuvos žemėlapį nusprendėme važiuot į Dusią pro Simną.

Dar dabar prisimenu tą milžinišką mėlyną Dusios platybę, kurią pamačiau nuo kelio Simnas - Meteliai. Kadangi tiksli buriuotojų susirinkimų vieta mums nebuvo žinoma, Meteliuose nusprendėm pavažiuot iki vandens ir atsidūrėme vietoje, kurią aš dabar žinau kaip Traktorius. Nuo ten žiūronais susekėm, kad buriuojama kairėje (žiūrint nuo Traktoriaus) ežero pusėje ir nuvažiavome tenai. Apsistojome, pasistatėm palapinę. Nusikėliau lentą, susidėjau burę ir išplaukiau. Turėjau pirmą trapeciją (iki tol plaukiojau be jos) - pirkau pas Laisvį už 10$ - kablys ir keli plokšti kaproniniai diržai, na kažkas panašaus į elektriko, laipiojančio į stulpus, "strachovkę". Trapvirvės ant giko buvo padarytos iš kaproninių virvučių, pravertų pro plastmasinį vamzdelį, naudojamą kažkur tualeto bakelio mechanizme. Išplaukiau apie 12.00, o grįžau tik apie 18.00. Patyriau pirmą glisą kabant ant trapės ir pirmąsias katapultas. Pasijaučiau kitu žmogumi, daug pasiekusiu buriavime! Pradėjau lankytis Dusios pakrantėse, praktiškai kiekvieną savaitgalį, miegodavau palapinėje, miegodavau savo mašinoje, kartais pas Darių ar Arnį, kartais pas Romą namuke ant ratų. Dėkui jiems, priglaudusiems vargšą buriuotoją...

...iš senų Dusios archyvų:)

Taip Dusia patapo mano antrais namais. Daug dienų ir daug savaitgalių praleista Dusioje, stebint debesis ir laukiant vėjo. Ir koks būdavo subruzdimas, kai kas nors (pvz., Pantera) tolumoje pastebėdavo juodą siaurą ruoželį, sudrumstusį lygų kaip stiklas ežero paviršių ir kaip visi staugdami pradėdavo lakstyt krantu, takeluotis bures ir lėkt per atėjusią audra, nekreipdami dėmesio į audras lydinčius žaibus ir stiprų lietų, kapojantį veidą.

Tokia buvo pradžia. Pilna užsidegimo, fanatizmo ir kartais beprotiškos rizikos - su savo tragišku inventoriumi, dabartinėmis akimis žiūrint, aš mėginau išeiti į jurą ir netgi pavykdavo. Su tuo pačiu tragišku inventoriumi startuodavau iš Juodkrantės į Kuršių marias pučiant stipriam NW vėjui... Praėjo apie 10 metų nuo to laiko, kai aš pirmą kartą atsistojau ant lentos. Per tą laikotarpį buvo daug kelionių, daug vėjo, daug įvykių, varžybų ir visokiausių nutikimų. Ir, tikiuosi, dar daug visko bus.

Laikai pasikeitė, pasikeičiau aš, pasikeitė mano požiūris į buriavimą bei apskritai pats buriavimas Lietuvoje. Mano buriavimas tapo labiau pragmatiškesnis - žinant pakankamai tikslias vėjo prognozes, nebeliko prasmės mirkti ant ežero ar jūros kranto laukiant vėjo kaip dievo dovanos. Dabar apie 90% laiko buriuoju žinodamas, koks bus vėjas.

Malonu, kad buriuotojų gretos gausėja - vis daugiau žmonių gali tai sau leisti finansine prasme, o inventorius dabar gerokai tobulesnis, jo pasirinkimas tikrai didelis, kas leidžia gana greitai įlipti į kilpas ir užsikabinti ant kablio tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Galbūt didesnei daliai naujai atėjusių į buriavimą žmonių tai yra labiau malonus savaitgalių leidimo būdas, bet tikiu, kad ir jų tarpe yra tikrų fanatikų, tokių, kaip aš savo buriuotojo kelio pradžioje. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau pamatysime juos jūroje pučiant geram štormeliui ir verčiantis smagiai bangai. Linkiu jiems rasti balansą tarp laiko, lėšų, skiriamų buriavimui, bei laiko, skiriamo toms lėšoms užsidirbti.

Baltic Cup dalyvių maitintojas

Turbūt kiekvienas buriuotojas svajoja paburiuoti Havajuose, tose milžiniškose bangose ir galbūt nusilaužti ten sprandą. Man kol kas tai nerealu nei finansine, nei buriuotojiška prasme, bet svajoju ir aš.

Rinkdamasis buriavimo stilių, orientuojuosi į jūrą ir stiprius vėjus, nes būtent ten slypi ta baimė, kurios nebejaučiu buriuodamas ežere ar jūroje, nesiverčiant didelei bangai. Man norisi susitikti su ta baime, išbandyti save, išmokti elgtis vis labiau ekstremaliomis sąlygomis ir pastūmėti tą baimės ribą dar toliau. Tai mane šaukia į keliones po Europos pakrantes ir kada nors atves iki Havajų. Tikiuosi. Panaši baimė slypi lygiame vandenyje mokantis naujų triukų, kai glisuojant pilnu greičiu visai nesunku mostelti su makaule į lentos nosį, stiebą ar vožtis aukštielnikam taip, kad užima kvapą, o akyse pasipila žvaigždės. Taigi, freestyle man irgi prie širdies.

Visai neseniai vaikiškas susidomėjimas aitvarais atgimė tikruose aitvaruose - esu kitesnowboarder’is ir kietsurfer’is - tai suteikia daug adrenalino ir baimės pučiant silpnam/vidutiniam vėjui ir gerokai palengvina gyvenimą tokiame vėjų ir vasaros užmirštame krašte kaip Lietuva.

2014 LR Čempionato Wave įskaita

Ką aš radau buriavime? Kodėl mane tai traukia? Kokia viso to prasmė?

Kokia gyvenimo prasmė? Klausimų galima sugalvoti daug. Aš atsakau į juos taip - buriavimas yra mano gyvenimo būdas, jame aš randu savo draugus, keliones, įspūdžius, keliu sau tikslus ir bandau juos pasiekti. Toks gyvenimo būdas turbūt nesuderinamas su darbu nuo 09.00 iki 17.00? Taip, todėl aš dirbu kitaip ir esu laisvas savo apsisprendime - buriuoti ar dirbti. Galbūt aš nepatiriu tokių kančių kaip kad buriuotojas, sėdintis samdomame darbe ir stebintis, kada laikrodžio rodyklė pagaliau pasieks taip laukiamą atžymą, ir jis galės nusiraudamas galvą nulėkti prie artimiausios balos paburiuoti, nes už lango lankstosi medžiai… Bet tai nereiškia, kad mano gyvenimas nerūpestingas ir neatsakingas - jei taip būtų, aš ilgainiui netekčiau galimybės buriuoti - nesugebėčiau atnaujinti inventoriaus, transporto priemonės, neužtektų lėšų kelionėms ar galų gale maistui.

Buriavimas man atvėrė kitokią tikrovę, supažindino su kitokiais žmonėmis ir suformavo kitokį požiūrį į gyvenimą. Buriavimas – tai anaiptol ne vien fiziniai pratimai, atliekami su burlente vandenyje, pučiant vėjui. Buriavimas - tai ir buriuotojų kolektyvas, ir bendravimas, ir kelionės. Tai labai geras būdas pažinti gamtą, svetimus kraštus ir tuo pačiu - pažinti žmones.

--
Akinys

Komentarai